Lina Sviderskienė
Neseniai nuvilnijo Seirijų 510 metų jubiliejui skirta įspūdinga šventė, palikusi miestelio gyventojams ir svečiams gražiausius prisiminimus.
Kokia visiems svarbi savo krašto istorija, pastebime ir paklaidžiodami po interneto platybėse sukurtą puslapį „Viskas apie Seirijus“. Jame užsimezgė gražus ryšys ne tik tarp Lietuvoje, bet ir už Atlanto gyvenančių seirijiškių, kurie dalijasi nostalgiškais prisiminimais apie tėvus, kaimynus, mokytojus, senomis, iš vaikystės atkeliavusiomis nuotraukomis, gyvenimo istorijomis, didžiuojasi savo miesteliu. Juk Seirijai garsėja spalvingais gėlynais ir žinomų meistrų sukurtomis medžių skulptūromis, iš tolo baltuojančia bažnyčia, renovuotų kultūros namų, kurių galėtų pavydėti rajonų centrai, ir bibliotekos skleidžiama šviesa, iškilia Antano Žmuidzinavičiaus gimnazija, kurios aplinka, edukacinės erdvės pripažintos gražiausiomis iš visų Lietuvos mokyklų. Gimnazija pirmauja ne tik šioje srityje. Švietimo ir aukštojo mokslo žurnale „Reitingai“ jos vardas paminėtas tarp 50-ties pažangiausių Lietuvos gimnazijų keturiose pozicijose. Tai didelė garbė daugiau kaip 20 metų mokyklai vadovaujančiai direktorei Zitai Ščerbetkienei, pavaduotojai Kazimierai Gegužienei ir visai gimnazijos bendruomenei. Keliaudami internete gimnazijos puslapiais, prieš naujus mokslo metus randame direktorės kreipimąsi į moksleivius ir jos kredo: „Tik dideliu darbu pasiekiami geri rezultatai. Atraskite, siekite, patirkite. Tegul pasiekimai pranoksta lūkesčius.“ Šie lakoniški žodžiai pasako labai daug.
Mes, nors ir seniai palikę tada dar vidurine vadinamos mokyklos suolą, vis dar domimės jos gyvenimu ir džiaugiamės pasiekimais, vykdomais projektais, kūrybine fantazija, o atvažiavę į Seirijus, visada pasukame keliu pro mokyklą ir pasigrožime sutvarkytomis erdvėmis.
Šiuos gražius, visiems jau ne kartą girdėtus pagyrimo žodžius savo mokyklai paskatino dar kartą pakartoti kultūros ir meno žurnale „Nemunas“ (2021-07-08) išspausdintas gerai žinomo erudito, rašytojo, poeto, vertėjo Juliaus Kelero straipsnis „Apie emocijas dabar ir sovietmečiu (Kai aš dar buvau homo sovieticus)“, kuriame, kaip kontrastą, randame aprašytą epizodą, kai mokyklos vadovų apsileidimas dangstomas įvairiomis instrukcijomis ir sunkumais.
Minėtame straipsnyje rašoma: „Vienos Vilniaus pašonėje esančios vidurinės mokyklos, kur vyko mano literatūrinis vakaras, sodas buvo toli gražu ne be priekaištų: aukšta nešienauta žolė, kažkokie mediniai lentgaliai, šiukšlės – daugiausia pernykščiai lapai, šakos, nors nieko stebėtinai masyvaus ar neįveikiamo. Sodas – nedidelis. Dvidešimt mitologinių (ar nemitologinių) nykštukų, dukart padarę žavius pliė, apsisuktų per pusvalandį, ir obelims su kitais vaismedžiais beigi žmogiškosiom būtybėm tiesiog kitaip nušvistų dangus“. Kai teksto autorius mokyklos direktoriaus paklausė, kodėl vaikai negali sutvarkyti vietos, kurioje mokosi, direktorius, „jau besiruošiantis pensijai, nustėro: „Ką Jūs, ką Jūs! Negalima, tėvai apskųs ministerijai.“ Gaila pasidarė direktoriaus<….>. Pagalvojau: o jei vaikai, nors kokie ten vaikai – jau beveik suaugėliai – dvyliktokai, sprogstantys nuo įtampos muskuluose, patys kažkaip?<…..> Čia labai tinka “deja, deja“ – priežodis, kurį anuomet, prieš N metų, atsidusdama mėgdavo ištarti desperatiška, beveik viskuo nusivylusi angeliškoji Onė Baliukonytė.“
Besižavėdami Seirijų gimnazijos gražiais darbais, pedantiškai tvarkoma aplinka, negalvojame, kad jos bendruomenė gauna lengvatas ar papildomą finansavimą. Viskas, matyt, sukurta pačių pasiaukojamu darbu, idealizmu, ieškojimais, pagarba savo profesijai, meile miesteliui. Visur juntama rūpestinga mokyklos vadovų ranka. Aiškiai matyti, kad darbo laikas ir svajonės niekaip netelpa į formalios darbotvarkės ribas.
Formuojamos naujos gražios tradicijos – per išpuoselėtą, skoningais gėlynais padabintą teritoriją į gimnaziją veda takas, kurio abiejose pusėse masyvūs suolai su išraižytomis atskirų mokyklos laidų datomis. Tai abiturientų padovanoti suolai, ant kurių, kaip sako alytiškė rašytoja Elvyra Biliūtė-Aleknavičienė, norisi pasėdėti ir pamąstyti net ir pravažiuojančiam pro šalį…
Oi, kiek daug įvairių, ypač švietimo, įstaigų vadovų galėtų čia atvykti ir pasimokyti…
Antano Žmuidzinavičiaus gimnazija – ne vienintelė Seirijuose akį traukianti vieta, nes visas miestelis – tarsi viena išpuoselėta sodyba su įvairiaspalviais gėlynais, visais metų laikais besikeičiančiomis kompozicijomis, keleivių akį džiuginančia autobusų stoties teritorija su skoningai apželdintu vandens telkiniu, kuris atsirado prieš daug metų, besiruošiant miestelio šventei. Pravažiuojančiuosius pasitinka iš medžio išdrožtas miestelio simbolis – balinis vėžlys, esantis ir miestelio herbe, rūpestingai prižiūrimoje vejoje medžio drožinių skulptūros, miestelio centre – buvusių mokyklos absolventų parama įkurtas parkas.
Tai vis ilgametės Seirijų seniūnės Česlovos Šmulkštienės ir seniūnijos specialistės Janinos Tamašauskienės, kurios želdiniai ir dabar džiugina praeivį, palikti gilūs pėdsakai. Gražu, kad pradėtus darbus tęsia ir nauja seniūnė Rita Matusevičiūtė-Bražinskienė ir didelę patirtį turinti specialistė Lina Sakalauskienė.
Gražių darbų skatinimas prigijo ir miestelio gyventojų širdyse. Beveik visos sodybos sutvarkytos, išgražintos. Tvarkydami savo sodybas, žmonės stengiasi neatsilikti vieni nuo kitų. Tarp dvidešimties miestelio gatvių neatsilieka ir manoji – Liepų gatvė, ne kartą kentėjusi nuo įvairiausių projektų ir rekonstrukcijų. Ji visai trumpa – joje tik 14-ka sodybų su savo gyvenimais ir istorijomis. Iš jų trys jau parduodamos. Pastoviai gyvena tik 15-ka gyventojų, kurie labai darbštūs ir kūrybingi. Gatvę puošia išskirtinė Emilijos ir Vikanto Brazinskų sodyba, ne kartą už gerą skonį ir kūrybiškumą apdovanota seniūnijos padėkomis ir suvenyrais. Tai bendro darbo su vaikų Rasos ir Rimanto šeimomis, gyvenančiomis Alytuje, rezultatas. Išskirtinė ir Vito Kisieliaus, sugrįžusio iš Kauno į gimtus kraštus, sodyba, sutvarkyta su šviesios atminties žmona. Ją iš kitų išskiria nuolat plevėsuojanti vėliava, iš gėlių žiedų išrašyti Gedimino stulpai, kieme burkuoja treniruoti balandžiai. Originalios Ramutės ir Ernesto Stasiukynų, Marytės Baliukienės, Vilmos Pajaurytės, Anelės Griškevičienės, dailininko Alvydo Balevičiaus su žmona sodybos.
Dabar ši gatvė tyli, negirdėti mažų vaikų klegesio, nes gyvena vaikus jau užauginę tėvai, daug šeimų jau patyrę netektį. Tačiau tėvus dažnai lanko vaikai su anūkais ar net proanūkiais. Tada gyvenimas atgyja. Visi gyventojai draugiški, dalijasi žiniomis, patarimais, derliumi. Yra ir skubi pagalba netikėtai susirgus – tai medikės Vilmutė ir Ramutė.
Mano mokykliniais metais mūsų gatvė, tada besivadinusi Lapšiaus, buvo labai gyvybinga. Čia gyveno dar darbingi žmonės, vaikus suartindavo žaidimai – kvadratas, slėpynės, čiuožykla, rogutės. Pas nuolatinius gyventojus apsigyveno nemažai specialistų, pradėjusių savo pedagogų kelią Seirijų mokykloje – Antanas Rimša, Ramutė Rudzikaitė, Aldona Urbonaitė, Ina Ignatavičienė su šeima, direktorius Petras Labanauskas ir kt. Mūsų namuose septynerius metus gyveno jauna mokytojų Ramutės ir Mindaugo Unguraičių šeima. Tad iš arčiau teko pažinti šį plataus akiračio ir didelės erudicijos mokytoją (1953–1955 m. vadovavo mokyklai), palikusį ryškų pėdsaką miestelio istorijoje.
Metai nenumaldomai bėga, nusinešdami ten gyvenusių žmonių gyvenimus, vaikystės draugus, jų likimus. Tačiau gerai, kad „yra vieta, kur slapta susirenka mūsų praėjusios dienos. Ta vieta – tai mūsų atmintis“, – rašė airių poetas ir mokslininkas O. Danohue nuostabioje knygoje „Anam Čara“ („Sielos draugas“).
Seirijai mums neeilinė vieta. Čia prabėgo mūsų jaunystė, čia likę ir tėvų namai, apgaubti sentimentais ir prisiminimais apie mūsų tėvus, jų darbus, mielus kaimynus, klasės draugus. Pastarieji ir šiandien mielai susiburia mūsų pastogėje.
Džiaugiamės, kad čia gyvena žmonės, neatpažįstamai pakeitę miestelio veidą, įrodę, kad tik dideliu darbu galima pasiekti gerų rezultatų ir sukurti grožį.