Rita Krušinskaitė
Piliakalniai – mūsų tautos praeities liudytojai, žavintys istoriniais faktais, paslaptimis ir juos gaubiančiomis legendomis. Dažnai viskas taip persipynę, kad sunku atskirti, kur tiesa, o kur lakios fantazijos kūrinys.
Lazdijų kraštas turtingas piliakalnių, jų net 24 – Buteliūnų, Druskininkėlių, Elveriškės, Ežerėlių, Giraitės, Gumbelių (Maišymų), Krikštonių, Kuklių, Mėčiūnų, Mikyčių, Paliūnų, Papalazdijų, Paserninkų, Paveisininkų, Prelomčiškės, Rudaminos, Šlavantų, Ūdininkų, Vainiūnų, Verstaminų I, Verstaminų II, Verstaminų III ir Verstaminų IV.
Bene garsiausias iš visų Lazdijų rajono piliakalnių – Rudaminos piliakalnis su senovės gyvenviete. Jis vienas žinomiausių iki šių dienų išlikusių Užnemunėje gyvenusių jotvingių paminklų.
Kraštotyrininko Juozapo Radziukyno ir kai kurių kitų Lietuvos istorijos tyrinėtojų nuomone, buvusio ežero krante ant kalvos, iškilusios virš jūros lygio 198 metrus, kadaise stovėjo legendinio kunigaikščio Ringaudo pilis, pastatyta 1240 metais. Pasak legendos, šioje, vienoje galingiausių jotvingių pilių, kunigaikštis Mindaugas buvo karūnuotas karaliumi.
Manoma, kad Rudaminos piliakalnis gynybiniams tikslams buvo naudotas V–XIV a. Gyvenvietę supo medinė tvora, virš pylimo kilo mediniai gynybiniai įtvirtinimai. Spėjama, kad pilį kryžiuočiai sunaikino 1381 metais, šturmui panaudoję paraku šaudančias bombardas.
Vėlesniais laikais piliakalnio teritorija priklausė Rudaminos dvarui. 1926 metais piliakalnis buvo perduotas Švietimo ministerijai, o 1932 metais Rudaminos pavasarininkai piliakalnį apsodino liepomis, įrengė takus. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Rudaminos piliakalnis tapo turistų lankoma vieta.
Prelomčiškės piliakalnis mena XIII amžių ir čia gyvenusius jotvingius. Vakariniame Dusios ežero krante stūksantis piliakalnis įeina į Metelių regioninio parko teritoriją. Nuo jo atsiveria įspūdinga panorama į Dusios ežerą. Tai vienas didžiausių ir įspūdingiausių piliakalnių, esančių parko teritorijoje.
Piliakalnio papėdėje buvo didelė jotvingių gyvenvietė, o ant piliakalnio stovėjusi gerai įtvirtinta medinė pilis. Pasak legendos, kadaise šiose apylinkėse stovėjo didelis dvaras, kuriame tarnavo graži mergina vardu Onelė. Ji buvo tokia graži, kad kalbos apie jos grožį pasiekė ir patį velnią, gyvenusį Dusios ežero gelmėse – pekloje.
Esą velnias, pasivertęs dailiu jaunikaičiu, pasipiršo merginai. Ji sutikusi tekėti, bet su sąlyga, kad velnias per dvi dienas supils kalnelį, ant kurio jie atšoks vestuves. Kai po nakties Onelė pamatė, kad didžioji dalis kalnelio jau buvo supilta, jai kilo įtarimas, ar ne su pačiu velniu bus susidėjusi.
Tada mergina sumanė patikrinti, kaip jos išrinktasis pila kalnelį. Pasikišusi po skvernu gaidį, mergina pasislėpė tarp medžių ir laukė vakaro, kad pamatytų, kaip jos jaunikis dirba. Atėjus vakarui, jis išniro iš vandenų ir su pagalbininkais ėmėsi darbo. Paryčiui, dar nespėjus išaušti, gaidys ėmė ir užgiedojo, išgirdęs gaidį giedant, velnias su visais pagalbininkais skradžiai ežere prasmego. Tą vietą dabar žmonės Velnio duobe vadina, o taip ir neužbaigtas kalnelis tapo Prelomčiškės piliakalniu, prie kurio kasmet liepos mėnesį vyksta Oninių šventė.