Esu labai konservatyvus žmogus. Tiksliau, ilgai tokiu buvau visose gyvenimo srityse. Neturėjau kompiuterio su internetu, mobiliojo telefono, skaičiau tik popierinius laikraščius ir žurnalus ir tokias pat knygas. Bet laikas bėgo ir po truputį viskas keitėsi. Nors vis nuo to laiko, kai įgijau teisę balsuoti, visuomet pasisakau tik už dešiniąsias politines partijas ir tokių pat pažiūrų politikus. Iš pradžių nusipirkau kompiuterį, po to man įvedė internetą, net 2009 metais nusipirkau mobilųjį telefoną ir nors iki šiol naudojuosi tik mygtukiniu jo variantu, bet juk tai žymiai geriau negu iki 2009 metų naudotas laidinis. Kažkada sau ir kitiems sakiau, kad niekada neskaitysiu laikraščių ir žurnalų internete, o tik popierinius, jau senokai skaitau juos elektroninėje erdvėje. Kitas dalykas knygos. Jas kaitau tik popierines ir manau, kad taip darysiu visą savo laiką, man skirtą šioje žemėje, nes knygos – ne tik tekstas popieriuje, bet ir nuostabus jų apipavidalinimas, jau seniai paverčiantis knygas tikrais meno kūriniais.
Viskas viskuo, bet iki šiol neturėjau asmeninės „Facebook“ paskyros. Tiesa, ką rašo kiti, pasižiūrėti ir paskaityti turėjau galimybę iš kitos paskyros, bet nežinau, ar jūs patikėsite, ar ne, nes pats tuo nelabai tikiu, bet visai neseniai bičiulis man sukūrė asmeninę „Facebook“ paskyrą, kuria kol kas dar tik bandau naudotis – na, priiminėju į draugus įvairius asmenis. Daugiau ar mažiau pažįstamus. Bandau dar neįsivelti į kitų parašytų nuomonių komentavimą ir taip užkibti bei užsivesti. Bet bandau spėti, kad nepavyks išvengti ir to.
Juk kažkada, kai žiūrėjau įvairias laidas per televizorių, niekad nepagalvojau, kad ateis diena, kai žinias, filmus, politinių diskusijų laidas, įvairias varžybas ar futbolo mačus stebėsiu kažkokiame kitame įrenginyje. Ir štai jau eilę metų televizorius stovi išjungtas, o aukščiau minėtus dalykus žiūriu per kompiuterį ir man visiškai to pakanka. Taip pat tarškindamas kompiuterio klaviatūrą rašau savo literatūrinius tekstus, o kiekvieną antradienį kelios valandos po pietų sėdu prie kompiuterio rašyti straipsnį mieliems „Dzūkų žinių“ skaitytojams. Kai parašytą straipsnį išsiųsiu į redakciją, išgersiu puodelį kavos ir prie to paties kompiuterio ekrano sėsiu pasižiūrėti žinių laidą, o kiek vėliau kokį nors vaidybinį filmą, tikriausiai trilerį, o gal nutarsiu per „Youtubą“ pasižiūrėti „Metallica“, „Biplan“ ar Boriso Grebenščikovo koncertą.
Darydamas pertraukas tarp ko nors žiūrėjimo vis užsuksiu į savo „Facebook“ paskyrą norėdamas sužinoti, ką naujo įkėlė mano kaimynas iš Šadžiūnų Romas Sadauskas-Kvietkevičius, bičiulis Aidas Puklevičius ar aštrialiežuvis Rimvydas Valatka. Ir patikėkit, kai pirmadienio vakarą dėl įvykusių gedimų „Facebook“ tinkle negalėjau atsiversti savo asmeninės paskyros ir permesti, kas ten gero ir naujo, pajutau, kad kažko trūksta. Ryte įsijungęs kompiuterį ir išvydęs, kad „Facebook“ veikia puikiai, net nudžiugau, nes kažkaip pasijutau, kad nors būdamas vienas nesijaučiu vienišas. Galbūt tai tėra apgaulė ir jos tvirtumas tėra kaip muilo burbulo, bet mielai šiai apgaulei pasiduodu ir paklūstu.