Dineta Babarskienė
Kalniškės miško glūdumoje augančiame sename ąžuole buvo įrengta lizdavietė Dzūkijos perlui – juodajam gandrui. Tam prireikė ir arboristų pagalbos. Tokie dirbtiniai lizdai turėtų padėti šiai nykstančiai, į Lietuvos raudonąją knygą įtrauktai rūšiai išsaugoti, pagausinti jos populiaciją. Specialistai tikina, kad juodieji gandrai nyksta dėl keleto priežasčių: intensyvios miškininkystės, pelkių ir miškų sausinimo, gausaus žmonių lankymosi net ir nuošaliuose miškuose, aplinkos teršimo.
Kad senas ąžuolas su didelėmis ir plačiai į šalis išsikerojusiomis šakomis tinkamas šiam itin retam paukščiui, jau seniai pastebėjo gamtininkas Ramūnas Buinauskas. Kaip pats prisipažįsta, vis pasvajodavęs, kad čia būtų ideali vieta juodojo gandro lizdui, tačiau įlipti į tokį aukštį – iššūkis. „Juodieji gandrai lizdams krauti medžius dažniausiai renkasi miško gilumoje, sunkiai prieinamose vietose, senuose, dideliuose medžiuose: ąžuolai jiems itin patinka“, – sako jis. Žinia, į tokias vietas paprastai neprivažiuosi, o ir įlipti kaip šįkart į beveik 20 metrų aukštį ne taip jau paprasta. Vieta čia, anot jo, rami, žmogaus koja retai čia įkeliama, kelių mažai, tad niekas netrikdys juodųjų gražuolių. Ypač tai svarbu, sako, perėjimo metu, kai šis paukštis itin jautrus bet kokiems trikdžiams. „Tai itin atsargus ir paslaptingas gūdaus miško paukštis. Žmonių kaimynystės vengia“, – tikina gamtininkas. O ir priskridimas prie lizdo šiam miško sparnuočiui čia tiesiog idealus: kaip tik jam. „Ir maitinimuisi itin palankios sąlygos, kalvotame miške yra nemažai pelkučių, o jis juk mėgsta drėgnas, pelkėtas vietoves“, – aiškina pašnekovas.
Lizdas buvo įrengtas maždaug 20 metrų aukštyje. Į pagalbą atskubėjo arboristai. Be jų čia – nė iš vietos. Vaikinams tai buvo nauja patirtis, pirmas kartas. Teko klausyti lizdo „architekto“ Ramūno nurodymų, kaip viskas turėtų atrodyti, kad gandrui tiktų ir patiktų, kad jis pasirinktų šį lizdą. „Aš dabar turiu mąstyti kaip gandras“, – juokavo vienas iš arboristų, „tupėdamas“ ąžuole.
O darbelio, patikėkit, čia buvo! Bet pamažu besidarbuojant buvo sukonstruotas lizdas, gal teisingiau būtų sakyti, pagrindas lizdui. „Ir šakelių reikia pakamšyti tarp storų šakų, lyg kašiką pintum, kad viskas būtų kuo natūraliau, kad gandrui atrodytų, jog čia jau gyventa“, – aiškino Ramūnas.
Dabar, kai jau padarė darbą, labai tikisi, kad lizde apsigyvens juodasis gandras. „Man atrodo, kad jam čia patiks“, – tikino „namo“ statytojas – vienas iš arboristų. Tiesa, vaikinukai norėjo likti nežinomi. Sakė, jei lizde tikrai apsigyvens juodasis gražuolis, tada jau bus rezultatas, bus ir apie ką pasikalbėti.
Jiedu būtinai prašė pranešti, jeigu pavasarį lizde įsikurs juodasis gandras. Ramūnas sako, kad lizdas tinkamas ne tik juodajam gandrui, visai tikėtina, kad jį gali pasirinkti ir jūrinis erelis ar mažasis erelis rėksnys. „Tikiu, kad juodieji gandrai naujai iškeltą lizdą tikrai susiras. Tai greičiausiai padaro jaunikliai. Tikėtina, kad jie čia ir apsigyvens. Išskridę iš Lietuvos, peržiemos, sugrįš, apsižiūrės teritoriją, susiras sau porą ir, tikėtina, įsikurs šiame lizde“, – tikina jis. Į Lietuvą šie paukščiai parskrenda kovo mėnesio pabaigoje–balandžio pirmojoje pusėje, būna, kad ir šiek tiek vėlėliau – gegužės pradžioje.
„Namas juodajam gandrui per 6 valandas nuo A iki Z“, – paskaičiavo dirbusieji. Sakė, kad tikėjosi, jog užtruks apie trejetą valandų, tačiau pasirodė, kad ne viskas taip paprasta. Tikimasi, kad tvirtas pagrindas patiks gandrams, jų perėjimas bus saugus. Anot Ramūno, gandrai viską daro ir patys, krauna lizdus, juos pasitvarko, pasitaiso. „Jie viską krauna ant viršaus. Ir dabar taip bus. Jie dar kraus savo šakas, prisineš samanų, dar tobulins lizdą – ant šio pagrindo susikraus savo“, – pasakoja jis.
Bedirbant arboristams virš galvų vis pasirodydavo išskrendančių žąsų pulkeliai, čia praskriejo ir juodoji meleta, vakarėjant, jau gerokai sutemus, pradėjo ūbauti pelėda. „Kol baigėme darbus, ir pirmosios pelėdos pradėjo ūbauti“, – sakė pavargę, bet laimingi naujo lizdo juodiesiems gandrams įkūrėjai.
Išsiskirstė linkėdami, kad pavasarį juodieji gandrai čia tikrai apsigyventų, perėtų jauniklius ir, anot seno prietaro, saugotų šį mišką. Juk sakoma, kad juodasis gandras nuo piktųjų dvasių saugo žemes, kuriose gyvena.