Dzūkų žinios

Lazdijų informacinis portalas, naujienos

Nuomonės

Pusė tiesos nėra tiesa

Algimantas Mikelionis
Neretai įvairiomis progomis minima poetė S. Nėris. Niekas nesiginčija – ji buvo geniali poetė ir kūrė nuostabias eiles, kurias skaitydami jomis žavimės iki šiol. Bet ar S. Nėris, ar P. Cvirka tikrai yra tos asmenybės, kurias verta liaupsinti? Bet pasakius pusę tiesos, reikia likti iki galo objektyviems ir pasakyti kitą dalį tiesos. Tokias pasakėles, kad S. Nėris buvo tragiško likimo poetė, įvelta į istorinių įvykių mėsmalę, galite pasakoti mažiems vaikams, o kitų nereikia kvailinti meluojant apie „niekuo dėtą“ S. Nėrį, kaip ir kitus kairiųjų pažiūrų veikėjus, išskėstomis rankomis laukusius sovietų valdžios Lietuvoje. Panašiai ginamas ir raudonasis P. Cvirka.
Dar 1931 metais S. Nėris pradėjo bendradarbiauti su komunistuojančiu žurnalu „Trečias frontas“: „Nuo šiol sąmoningai stoju prieš darbo klasės išnaudotojus ir savo darbą stengsiuos sujungti su išnaudojamųjų masių veikimu.“ Jau būdama dvidešimt šešerių metų amžiaus, poetė prisijungė prie kairiųjų veikėjų, kurie buvo priešiškai nusiteikę nepriklausomos ir laisvos Lietuvos valstybės atžvilgiu. Tad S. Nėries vardo minėjimas iškilmingomis progomis yra visiškai netinkamas ir net šventvagiškas.
S. Nėris juk buvo laisvas žmogus ir galėjo rinktis. Deja, pasirinko Lietuvos išdavikų pusę ir drauge su kitais kairiųjų veikėjais žavėjosi Sovietų Sąjunga ir svajojo, kada gi pagaliau ir pas mus nušvis Stalino saulė. 1940 metais, kai Sovietų Sąjunga brutaliai okupavo Lietuvą, joje rado nemažą būrį gerbėjų ir pakalikų, kurie sovietinę valdžią pasitiko su dideliu džiaugsmu ir entuziazmu. Po sufalsifikuotų „Liaudies Seimo“ rinkimų Lietuva paskelbta sovietine respublika ir oficialiai pasiprašė į SSRS sudėtį. Liepos 31 dieną į Maskvą išvyko S. Nėris, J. Paleckis, P. Cvirka, A. Venclova, L. Gira ir kiti veikėjai. Jiems turime būti „dėkingi“ už parvežtą Stalino saulę.
Dar ir dabar S. Nėries gerbėjai, beatodairiškai šlovindami šią poetę, bando išplauti jos mundurą ir juodus biografijos puslapius ir, perdėtai garbindami jos kūrybą, bando uždengti negražią jos praeitį. Žmogus gali būti ir genialiausias savo srities atstovas, bet visi jo atlikti darbai įsirašys į jo biografiją. Ir kaip juokingai skamba postringavimai, neva ji šlovino sovietinę valdžią ne savo noru ar kieno nors verčiama. Ne, mielieji, ji pati pasirinko tokį kelią. Kai kas teigia, kad tuomet norėdamas išlikti turėjai prisitaikyti. Bet juk daug žmonių neparsidavė „dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto“ ar už trisdešimt sidabrinių. Daug žmonių išliko savimi net Lietuvą ištikus didžiausiai jos istorijoje tragedijai – sovietinei okupacijai. Patriotai ir disidentai buvo suiminėjami, tardomi, kankinami, kalinami ir žudomi. Savo kančių kryžių nešė lageriuose, katorgose ir tremtyje. Tuo metu, kai laisva ir nepriklausoma Lietuva buvo kankinama ir žudoma, „lakštingala“ suokė apie nepaprastą džiaugsmą ir laimę gyventi sovietinėje Lietuvoje.
Tad valstybinių švenčių minėjimo metu S. Nėries vardo pateikimas yra tinkamas tik tuo atveju, jeigu paminima ne tik genialioji jos kūrybos pusė, bet ir tamsieji biografijos faktai. Antraip gali susidaryti dviprasmiškas įspūdis. Ir apskritai, kodėl tokia iškilminga proga nepaminėjus dorų ir genialių poetų, kurie savo biografijos nesutepė raudonomis komunizmo dėmėmis?

LEAVE A RESPONSE

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

%d bloggers like this: