Šiandien paskutinė jos darbo diena. Penktą valandą ji susirinks savo daiktus ir tyliai užvers stiklines jaukaus kabineto duris. Išvažiuos iš gimtųjų Lazdijų ir pradės savo naujo gyvenimo dėlionę. Lazdijų humanitarinis gyvenimas patirs netektį. Tačiau tie septyniolika metų, per kuriuos Lazdijų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Renata Rudienė savo žodžiais, mintimis, intelektu, kūrybiškumu ir inovacijomis prisilietė prie Lazdijų dvasinės kultūros, ilgam išliks ir bus pavyzdžiu kitiems, kaip galima gyvenant ir dirbant periferijoje siekti aukščiausių asmenybės ir profesinio augimo tikslų.
Šiandien baigiasi jos, vidinės kultūros aristokratės, jaunos moters, seniai išaugusios iš provincinės pasaulėjautos rėmų, gyvenimo Lazdijų etapas. Apie profesijos pasirinkimą, bibliotekos misiją, nuveiktus darbus, susitikimus Slaptame knygų klube „Dzūkų žinios“ kalbasi su R. Rudiene.
– Kaip atsitiko, kad pasirinkote bibliotekininkės kelią? Kas tam turėjo didžiausios įtakos?
– Nuo mažens traukdavo knygos, anksti išmokau skaityti. Patikdavo lankytis bibliotekose, specifinis knygų kvapas, disciplinuotai išdėstytos knygos lentynose ir… paslaptinga tyla. Iš kažkur buvome gavę skaitytojų formuliarų, tai su sese nuo mažens žaisdavome bibliotekininkes. Matyt, ne atsitiktinai pasirinkau studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą, vėliau organizacijų vadybą. Labiausiai bibliotekoje patraukė kolektyvas – intelektualūs, nuoširdūs kolegos. Geriausius žodžius norisi skirti ir buvusiai bibliotekos direktorei Aldonai Ribinskienei.
– Lazdijų bibliotekoje išdirbote 17 metų. Kaip per tą laiką keitėsi biblioteka, jos veikla, skaitytojai, darbuotojai?
– Bibliotekos veikla pastaraisiais dešimtmečiais labai keitėsi, kadangi daug modernumo įnešė informacinės technologijos. Nuo 2004 m. įdiegus Lietuvos integralią bibliotekų informacinę sistemą su vieninguoju bilietu, prasidėjo naujausių technologijų ir pokyčių era. Tuo metu ir buvo didžiausia darbuotojų kaita. O skaitytojai prisitaikė. Vieni mieliau ima popierinę knygą, kiti – skaitmeninę. Su bibliotekoje vykstančiais pokyčiais auga ir darbuotojai, ir skaitytojai. Šiuo metu ypač populiarūs informacinio raštingumo, elektroninių paslaugų mokymai. Pats gyvenimas priverčia žmogų mokytis, tobulėti, neatsilikti. Daug jaunatviško optimizmo įnešė bibliotekoje įkurta Jaunimo centro erdvė. Tarp Lietuvos bibliotekų buvome pradininkai, dirbantys aktyviai su jaunais žmonėmis, jų laisvalaikiu. Daug kur teko dalintis gerąja patirtimi ne tik Lietuvos bibliotekose, bet ir užsienyje.
– Ką pavyko nuveikti per tuos 11 metų, kai vadovavote Lazdijų viešajai bibliotekai?
– Puikiai prisimenu savivaldybės tarybos posėdį, kai paskyrė vadovauti bibliotekai. Savo kalboje sakiau: prašau manimi pasitikėti. Tuo momentu buvau jauniausia vadovė rajone. Esu dėkinga buvusiam rajono savivaldybės merui Artūrui Margeliui, kuris įžvelgė mano lyderystę ir atsidavimą bibliotekiniam darbui. Vadovavau ne tik Lazdijų viešajai bibliotekai, 8-erius metus aktyviai dalyvavau Lietuvos savivaldybių viešųjų bibliotekų asociacijos veikloje, buvau prezidentės pavaduotoja, projektų rengėja. Teko organizuoti daug kvalifikacinių renginių vadovams, vizitų į užsienio šalis. Džiaugiuosi, kad sėmiausi patirties Skandinavijos šalių, Islandijos, Prancūzijos, Portugalijos, Graikijos, Vokietijos ir kitų šalių bibliotekose.
Suburtas stiprus kolektyvas, sutvarkyta rajono bibliotekų bazė, Veisiejų bibliotekoje įkurta unikali knygrišystės paslauga (Lietuvoje tokių vietų yra vienetai), į knygą „suguldyta“ rajono bibliotekų istorija, kiek literatūrinių renginių kartu su literatų klubu „Jotvingis“, saviraiškos klubu „Lazdijų menė“, susitikimų su žymiais Lietuvos žmonėmis ir dar daug kitos projektinės veiklos, kuriai išvardinti neužtektų viso „Dzūkų žinių“ laikraščio. Darbus daro visa komanda, todėl AČIŪ kolegoms, kad pavyko eiti bendrų tikslų link, dėkinga rajono savivaldybės merei Ausmai Miškinienei už bibliotekininkų bendruomenės palaikymą, rajono savivaldybės administracijos skyrių vadovams, kad visuomet profesionaliai suteikdavo pagalbą, skaitytojams, kad savo apsilankymais įrodote, jog biblioteka yra reikalinga.
– Sisteminį ir įprastą bibliotekų darbą nutraukė pandemija. Kokios pandemijos pamokos bibliotekos veiklai, skaitytojams?
– Šiuo metu kaip niekad daug neigiamos informacijos ir keliančios dideles baimes. Būkite budrūs ir informaciją priimkite kritiškai mąstydami. Geriau pasirinkite skaityti knygas, remkitės fundamentaliais dalykais – klasika, senolių išmintimi, derinkite su savo turima patirtimi ir darykite savas išvadas. Juk dažnai nustembame supratę, kad juoda gali būti balta, o balta – juoda. Pamoka visiems labai paprasta, kaip rašė Egziuperi: „Matyti galima tik širdimi. Tai, kas svarbiausia, nematoma akimis“.
– Kas, Jūsų nuomone, yra biblioteka regiono mieste, kokia jos misija?
– Bibliotekoje darbas – kasdieniai susitikimai su įvairiausio rango žmonėmis, skirtingų skonių, skirtingų nuotaikų, poreikių. Mano tikslas buvo bibliotekininkams įdiegti, kad į biblioteką atėjęs žmogus gautų daugiau negu tikėjosi. Iš tikrųjų taip ir yra, bibliotekininkas kasdien tampa ir psichologu, ir socialiniu darbuotoju, dvasiniu gydytoju, informacinių technologijų konsultantu.
Šiandieninė rajono bibliotekos vizija – moderni, patraukli, saugi, bendruomeniška erdvė, įkvepianti Lazdijų rajono gyventojus skaitymui, informavimui, mokymuisi, tobulėjimui, turiningam laisvalaikiui, saviraiškai, bendravimui.
Būtina bibliotekos misija – supažindinti žmones su garsiais krašto rašytojais, menininkais, kitais visuomeniniais veikėjais, jų svariais darbais. Todėl dar šiais metais šalia bibliotekos pastato iškils Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatams skirtos skulptūros, pirmoji iš jų rašytojai Bitei Vilimaitei, vėliau – poetui Sigitui Gedai.
– Per paskutinį dešimtmetį pastebimas bibliotekos filialų kaimo vietovėse nykimas. Ar reikia kaime bibliotekos?
– Aš manau, kad šį klausimą turi spręsti pačios kaimo bendruomenės. Jeigu žmonėms reikia, jie turi tai aiškiai ir argumentuotai pasakyti rajono vadovams. Mūsų rajono vadovai visada palaikė bibliotekos kultūrą, dar daug padalinių yra kaimiškose vietovėse, visur įdiegtas internetas, naujausios knygos ir naujausia kompiuterinė įranga įgyta Nacionalinės bibliotekos lėšomis. Telieka patiems bibliotekininkams tobulėti, aktyviai lietis į bendruomenės gyvenimą.
– Jei nebūtumėte tapusi bibliotekininke, kuo galėjote tapti?
– Svajojau dirbti su komunikacija, kurti tekstus ir vaizdinius reklamoms, tačiau įgijau mokytojo kvalifikaciją, bet įsidarbinau bibliotekininke ir tapau bibliotekos vadove.
Iš tikrųjų, svarbiausia – gerai jaustis ten, kur esi, tada žmogaus galimybės tampa neribotos.
– Lankėtės užsienyje, bendravote su kolegomis iš kitų šalių. Kuo skiriasi bibliotekos darbuotojo statusas pas mus ir užsienyje?
– Šiuo metu Lietuvos bibliotekos turi išaugusias stiprias pozicijas, kuo toliau, tuo labiau bibliotekininko darbas yra matomas, įvertinamas. Anksčiau Lietuvos bibliotekininkai pavydėdavo Suomijos bibliotekininkams ir statuso, ir materialinės bazės. Tačiau dabar pas mus tikrai daug kas pasikeitę, bibliotekos labai modernios, o statusą išsikovoti vis dėlto turi pati bibliotekininkų bendruomenė – pasitikėjimo jausmas, saviraiška ir tobulėjimas turėtų būti kasdienis bibliotekininko darbas su savimi.
– Gimėte, augote Lazdijuose, čia prasidėjo Jūsų, kaip sąmoningo žmogaus, pasaulio suvokimas, karjera. Ar negaila palikti savo gimtinės? Kodėl tiek daug metų gyvenote ir dirbote čia, ar nebuvo noro dirbti ir gyventi Lietuvos didmiestyje?
– Yra liūdesio, kad teks išsiskirti su kolektyvu, kuris man labai daug reiškia, kad čia lieka tėvai, sesers šeima, su kuriais glaudžiai bendraujame, draugai, tačiau gyvenimas nestovi vietoje. Pokyčiai ir tekanti energija žmogui reikalingi kaip oras.
– Esate išsilavinusi, plačių interesų ir didelio kultūrinio imlumo žmogus. Kaip patenkindavote savo dvasinio gyvenimo poreikius Lazdijuose?
– Išduosiu, kas paskutiniu metu mane dvasiškai sustiprina – tai nepažįstamų bendraminčių virtualūs susitikimai SLAPTAME KNYGŲ KLUBE. Čia aptariame skaitytas knygas, žiūrėtus filmus, spektaklius, laisvai diskutuojame ir interpretuojame įvairiomis temomis. Lazdijuose gyvenant, kultūros troškulį galima numalšinti dalyvaujant aukšto lygio Lazdijų kultūros centro renginiuose arba nuvykstant į bet kurį Lietuvos, netgi ir Lenkijos miestą. Kaip visada, tik noro reikia turėti!
– Ar daug skaitote? Kokia mėgstamiausia Jūsų knyga?
– Esu Dvynys, tai dažnai kelias knygas skaitau pakaitomis. Šiuo metu skaitau ir analizuoju dvi knygas: V. Petraitienės „Savęs ir Visatos pažinimo link“ ir N. N. Taleb „Rizikuoti savo kailiu: kasdienio gyvenimo pasirinkimai“.
Lėtai skaitau todėl, kad dabartinio pasaulio šurmulyje išgirsčiau, suprasčiau ir pajusčiau, ką perskaitau.
– Jaunimas vis mažiau skaito knygų, todėl skursta jų kalba ir paprastėja mąstymas. Koks Jūsų receptas, kad ši situacija pasikeistų?
– Kurti neformalius draugų, bendraminčių knygų klubus ir kviesti prisijungti nepažįstamus žmones. Skaityti knygas, lyg žaidžiant žaidimą: ieškoti savęs, ieškoti atsakymų sau, o juos atradus, išmokti pasidžiaugti ir pasidalinti su kitais.
– Ko norėtumėte palinkėti savo kolegoms, kultūros darbuotojams, nuolatiniams skaitytojams, kurie ir toliau gyvens Lazdijuose?
– Pirmiausia sėkmės linkiu savo pavaduotojai, turinčiai ilgametę darbo patirtį bibliotekoje, įgijusiai bibliotekininkystės ir komunikacijos specialybę, Astai Mickevičienei, kuriai drąsiai palieku vadovavimą bibliotekai.
Dėkoju likimui, kad savo gimtajame Lazdijų krašte pažinau daug gerų, dvasiškai stiprių žmonių. Laikykitės vertybių, tradicijų ir jas papildykite naujovėmis. Skaitykite, atraskite, džiaukitės ir gyvenkite!
– Ačiū už prasmingas mintis. Sėkmės naujame gyvenimo etape, kad banguojanti jūra suteiktų postūmį naujiems darbams!
„Dzūkų žinių“ informacija