Dineta Babarskienė
Mergina, dirbanti su veidais ir dar rašanti esė bei noveles. Kas ji?
Makiažo paslaptys sudomino nuo 13 metų
Vizažistė Simona Petruškevičiūtė iš Lazdijų dirbti pradėjo nuo 17 metų. „Legaliai“, – pabrėžia Simona. Dabar ji ir mokosi, ir dirba Kaune. „Pasirinkau profesinę mokyklą. Mokausi Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre“, – sako ji. Bet grįžta ir gimtinėn. Ir čia pagražina moteris: ir savo nuolatines klientes, ir naujas. „Studijuoju kosmetologiją. Turiu galimybes viską, ką išmokstu, pritaikyti praktikoje“, – paaiškina mergina.
Makiažo paslaptimis ji pradėjo domėtis nuo 13 metų. „Užsikabinau. Žiūrėdavau filmukus. Man tai patiko. Ši sritis itin domino. Praktikoje iš pradžių to dar netaikiau“, – tikina pašnekovė. 15 metų nuėjo į pirmąją makiažo pamoką. Pasakoja, jog tada viskas ir prasidėjo: klausėsi profesionalų paskaitų, pati ėmė mėginti daryti makiažą. Pirmosios, kurias Simona gražino, buvo jos draugės. „Ir mamą, ir močiutę gražinau. Teta modeliu pabūdavo“, – pasakoja mergina.
Dar ji pamanė, kad, darydama makiažą, galėtų ir antakius pakoreguoti – išmoko ir tai. „Jau 17 metų man nekilo jokių abejonių, kas man patinka. Norėjau užsidirbti pati. Kai reikėjo apsispręsti, kur stoti, klausimų nebuvo – žinojau“, – užsidegusi pasakoja mergina. Neslepia, suprato, kad tai jos sritis, būtent tai, ką ji norėtų daryti, kas ją veža. „Tai mano pomėgis ir dar už tai gaunu atlygį. Tai tobula“, – tikina ji. Sako, kad modelius ji dažo nemokamai. „Jie sumoka man. Savo kantrybe. Juk pasisodinusi modelį, aš laikau apie dvi valandas. Ačiū toms, kurios pasiryžta tiek laiko išsėdėti ir įvertina mano laiką bei pastangas“, – paaiškina Simona.
Dažo visas, kam patinka jos darbai. „Mano darbo principas yra ne sukurti, o pabrėžti“, – paaiškina vizažistė pridurdama, kad ji specializuojasi labiau dekoratyviosios veido korekcijos srityje. Sako, vėliau planuoja į savo paslaugų arsenalą pridėti kažką daugiau. Norėtų pabandyti kurti ir televizinį grimą.
Vizažistė turi vidinį pojūtį: jaučia, kas galėtų tikti klientei
„Kiekviena moteris yra savotiškai graži, turi šarmo, išskirtinių bruožų. Kiekviena graži savaip. Labiausiai moterims paprastai trūksta pasitikėjimo savimi. O juk svarbu mylėti save. Juk kas, jei ne mes pačios?“ – kalba mergina. Pasakoja, kad klientei atėjus viskas prasideda nuo pokalbio: ko norėtų, kas jai patinka, o kas – nelabai. „Makiažą reikia derinti su visu įvaizdžiu. Juk viskas sueina į visumą, į gražią dermę“, – pataria ji. Neslepia, kad ji ir pati pamačiusi moterį tiesiog pajaučia, kas jai galėtų tikti, bet, žinoma, išklauso ir jos norų. „Ir pojūtis, ir norai, ir teorinės žinios, ir praktika – svarbu“, – paaiškina vizažistė.
Bet užvis smagiausia šiame darbe, sako, matyti klientės šypseną, baigus darbą. „Tai didžiausias komplimentas“, – neslepia vizažistė. Anot jos, nesvarbu, kiek metų moteriai, 90 ar 50, svarbiausia, kad su makiažu jaustųsi gerai. „Svarbu, kad moteris savimi pasitikėtų, jaustųsi komfortabiliai“, – sako mergina. Pastebi, kad labiausiai apsidžiaugia po jos rankų prisilietimo tos, kurios labai mažai dažosi ar net visai nesidažo – jos labiausiai nustemba ir apsidžiaugia save išvydusios. „Tiesiog pamato save visai kitomis akimis. Kartais jas ištinka net šokas, žinoma, gerąja prasme“, – prasitaria Simona.
Makiažas yra rankų darbas ir jis vis kitoks
Paklausta, ar galėtų pasakyti, kiek moterų yra dažiusi, prisipažįsta, jog neskaičiuoja. „Daug. Tikrai“, – šypsosi kalbėdama. Anot Simonos, vargu, ar įmanoma būtų suskaičiuoti, tačiau ji gerai atsimena savo darbus. „Kiekvienas darbas yra kitoks, savotiškas. Juk tai rankų darbas“, – tikina ji. Sako, pamačiusi savo klientę, ji atsimena, kaip ją dažė.
Ne tik šventėms ir fotosesijoms, bet ir darbo pokalbiams, svarbiems verslo susitikimams
„Mano sritis labiausiai pasitarnauja svarbioms progoms: šventėms, fotosesijoms. Tada moterys paprastai ateina pasidaryti makiažą“, – tikina Simona. Tačiau sako, kad didesniuose miestuose įprasta, kad subtilų, paprastą makiažą ateina pasidaryti prieš svarbius verslo susitikimus, susirinkimus ar eidamos į darbo pokalbį. Anot jos, tai jau nieko nestebina. „Bet tai labiau įprasta didmiesčiuose, mažesniuose miesteliuose makiažą dažniausia darosi pakviestos į šventes, vestuves“, – dėsto vizažistė.
Kodėl paprastą, dalykinį makiažą patiki meistrei? „Vienos nemėgsta dažytis, kitos nemoka, tad ateina prašydamos kukliai, paprastai padažyti. Kreipiasi į profesionalus, kad padarytų nepriekaištingai dalykišką makiažą. Sako, kad labai reikia, mat eina darbintis ar skuba į verslo susitikimą. O įvaizdis juk išties labai svarbu, mat tai gali nulemti labai daug“, – tikina grožio specialistė.
Vizažistė, rašanti dienoraštį
„Rašymo, atsiradusio mano gyvenime labai netikėtai, aš neužmetusi ir nepalikusi nuošaly“, – patikina Simona. Ji juk buvo įvertinta profesionalų, turi ir pasiekimų – Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos III laipsnio diplomu apdovanota už gerą publicistiką ir eseistiką. Dabar sakosi rašo, bet neviešina. „Tai labai sentimentalu, subtilu ir netgi, sakyčiau, intymu. Tad kol kas pasilieku sau“, – tikina ji. Rašo esė ir noveles. „Tai vadinu savotišku dienoraščiu“, – tarsteli. Anot merginos, tai jai relaksacija, vienas iš atsipalaidavimo būdų. „Labai palengvėja, kai popieriaus lape išlieju savo bėdas, problemas“, – prisipažįsta. Tai skaitytojai kūrinių neišvys? „O čia klausimas? Gal kada nors, gal po kažkiek metų ir sugalvosiu pasidalinti? Galbūt“, – svarsto ji. Rašo ranka sąsiuvinyje. Jei sugalvosite kam parodyti, teks padirbėti – atspausdinti? „Na, taip“, – šypsosi pritardama Simona.
Kasdien, sako, nerašo. „Rašau, kada man pribręsta noras rašyti, tada ir išsilieju“, – aiškina mergina. Tikina, kad rašymas jai labai patinka, nes čia nėra ribų. Prisipažįsta, kad patinka ir skaityti. „Patinka knygų kvapas“, – tarsteli. Skaito popierines knygas – ne kompiuteryje.
Jos netraukė nei filologijos studijos, nei žurnalistika. Nors, sako, meninę gyslelę jautė turinti. „Bet ir dabar aš dirbu darbą, kuriame taip pat meninę gyslelę reikia turėti. Grožio sritis man taip patiko, kad jau nė neįsivaizduoju, kur kitur galėčiau darbuotis“, – neslepia pašnekovė. Tiesa, apie teisininkės karjerą sako mąsčiusi. „Šis noras dingo, kai suvokiau, kad esu savose rogėse ir nenoriu nieko keisti“, – paaiškina. Ir vis tik kas žino, gal ateityje vizažistė taps garsia rašytoja? „Kas žino?“ – šypsosi pati Simona.