Jau prabėgo daugiau kaip trisdešimt metų, kai esame laisvi ir nepriklausomi. Ir vis dažniau tenka išgirsti klausimą: ar už tokią Lietuvą kovojome? Dauguma taip klausiančių į šį klausimą atsako neigiamai ir dar priduria, kad jeigu už laisvę ir nepriklausomybę reikėtų kovoti dabar, tai niekas neitų arba tai darytų labai mažai žmonių.
Kai kas neįvertina to, ką esame pasiekę per kelis laisvės dešimtmečius. Materialinių gėrybių gausa ir kiek didesniame mieste pastatytų kokių keturių skirtingų tinklų prekybos centrai priimama kaip visiškai normalus dalykas, bet prisiminkime skurdžias prekių asortimentu ir pilkas sovietmečio parduotuves. Prekybos centrai lūžta nuo įvairiausių puikios kokybės buitinių prekių. Praktiškai kiekvienuose namuose rasime geros kokybės šaldytuvą, skalbimo mašiną, itin kokybišką ir prabangų televizorių ir t. t. Visko čia ir nesuminėsi, be to, šio straipsnio tikslas nėra kalba apie materialines vertybes – jas paminėjau tik dėl to, kad tai mums iš dangaus nenukrito.
Svarbiausia yra, ką mums laisvė ir nepriklausomybė davė dvasine prasme. Pirmas žodis, kuris ateina į galvą, yra demokratija. Jeigu sovietmečiu buvo tik viena teisinga komunistų partijos tiesa, tai dabar kiekvienas pilietis gali sakyti tai, ką galvoja, visiškai laisvai ir nevaržomai. Tie, kurie teigia kitaip, turėtų prisiminti sovietmetį, kuomet mintys, išreikštos žodžiais apie laisvę ir nepriklausomybę, nebuvo toleruojamos ir už tai grėsė suėmimai, tardymai, kankinimai, kalėjimai ir tremtis į lagerį. Tai reikia labai gerai prisiminti, nes dabar gali reikšti bet kokią kitam žmogui gal ir nepatinkančią nuomonę. Vienas pagrindinių demokratijos iškovojimų yra žodžio ir nuomonės laisvė. Nuomonės gali ir net turi būti kelios, o mes jau remdamiesi savo argumentais, pagrįstais išsilavinimu ir intelektu, galime diskutuoti, kiek norime. Tik tie, kurie vis teigia apie gyvenimo sovietmečiu gėrį, neturėtų pamiršti, kad tuomet toks įvairiausių nuomonių diapazonas ir galimybės jas reikšti visokiais būdais buvo paprasčiausiai neįmanomas.
Tiesa, reikia nepamiršti, kad laisvė skirta tik protingiems žmonėms, nes tavo laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito žmogaus laisvė. Vienas garsiausių Europos intelektualų, Lenkijos disidentas, kovojęs prieš komunistinės Lenkijos režimą, Adamas Michnikas yra pasakęs: „Demokratijos paradoksas, kad ji visada toleruoja savo priešus. Taip ir turi būti, bet iki tam tikros ribos. Kai ši riba peržengiama, demokratija pati sau išmuša dantis.“ Tad visų laisvų žmonių tikslas yra apginti demokratiją, kad neduok, Dieve, nepasikartotų sugrįžimas į visuomenę, kurioje toleruojama tik viena partija ir viena tiesa.
Kai kurie asmenys net pradeda liaupsinti Rusijos ir Baltarusijos politinius režimus ir diktatorius V. Putiną ir A. Lukašenką. Žodžiu, kaip gera ten gyventi. Bet tokiems pasiūlius vykti ten gyventi norinčių nelabai ir atsiranda. Demokratiška Lietuva tuo ir skiriasi nuo Rusijos ir Baltarusijos, kad mes galime laisvai reikšti nuomonę ir sakyti, ką galvojame. Jau seniai nieko nestebina Lietuvos prezidento ir Vyriausybės bei Seimo itin aštri kritika. O begiriantiems Rusijos ir Baltarusijos režimus siūlau ten nuvažiuoti ir pabandyti viešai ir kritiškai pasisakyti apie šių valstybių diktatorius. Tik kad net ir važiuoti ten nereikia, nes matome per televiziją, kaip jėgos struktūros griežtai ir be jokio gailesčio susidoroja su tik bandančiais pasakyti kitą nuomonę nei oficiali valdžios pozicija.