Mokytoja A. Pileckienė: „Svarbu ne tai, kaip vadovėlyje apie Sausio 13-ąją parašyta, bet tai, kaip tu jiems tai perteiksi“

Bėgime dalyvavo ne tik vyresnieji mokiniai, važiavo ir trys penktokai, kurie sėkmingai įveikė atstumą. (Nuotr. iš asmeninės Audronės Pileckienės FB paskyros.)

Jau daugiau nei tris dešimtmečius kasmet prisimename Sausio 13-osios įvykius, padėjusius pamatus naujam mūsų valstybės gyvavimo etapui. Per 31-erius metus, praėjusius nuo tų įsimintinų dienų, jau užaugo nauja lietuvių karta. Tų metų vaikai dabar jau į paskutines mokyklos klases leidžia savo vaikus, kurie apie tas dienas gali sužinoti tik iš tėvų ir senelių pasakojimų, jiems tai – istorija.


Ką daryti, kad jaunas žmogus nepamirštų esminių mūsų tautos datų, kaip pasiekti, kad svarbiausiųjų Lietuvos įvykių minėjimas taptų jaunų žmonių savastimi?
Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazijos istorijos ir pilietiškumo mokytoja Audronė Pileckienė įsitikinusi, jog istorinės atminties išsaugojimas ir perdavimas jaunajai kartai didele dalimi priklauso nuo suaugusiųjų – pedagogų, šeimos narių – atsakomybės ir pilietiškumo.
Apie Sausio 13-osios pamokas, jaunimo pilietiškumo ir patriotizmo auklėjimo ypatumus „Dzūkų žinios” kalbasi su mokytoja A. Pileckiene.

Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazijos istorijos ir pilietiškumo mokytoja Audronė Pileckienė įsitikinusi, jog istorinės atminties išsaugojimas ir perdavimas jaunajai kartai didele dalimi priklauso nuo suaugusiųjų — pedagogų, šeimos narių — atsakomybės ir pilietiškumo. (Nuotr. iš asmeninės Audronės Pileckienės FB paskyros.)

– Kas Jums Sausio 13-oji? Kaip Jūs apie ją pasakojote moksleiviams, kaip keičiasi jaunų žmonių santykis šios dienos atžvilgiu?
– Man ši data – labai svarbus įvykis, toks pat, kaip Vasario 16-oji ar Kovo 11-oji. Tądien nebuvau Vilniuje, bet viską mačiau, pergyvenau, dalyvavau žuvusiųjų už laisvę šermenyse, laidotuvėse. Tai – istorinė diena, kurią mes turime žinoti ir ją prisiminti. Žinoma, tas santykis su šia diena keičiasi, tai yra natūralu, nes ši karta, kuriai pasakoju apie tų dienų įvykius, gimė vėliau. Nuo mūsų, suaugusiųjų, priklausys, kaip jie žiūrės į tą datą, ar jiems tai bus svarbu. Kalbant apie Sausio 13-ąją, svarbu ne tai, kaip vadovėlyje apie tai parašyta, bet kaip tu jiems tai perteiksi.
Vienas iš tokių dalykų, padedančių suvokti tos datos svarbą, mūsų moksleivių kelionė į Vilnių, į bėgimą „Gyvybės ir mirties keliu“. Mano vyras Kęstutis – buvęs karininkas, dabar jis vadovauja Lazdijų šauliams. Mes su vyru ir patriotizmo ugdymo srityje esame puikus duetas – jis kviečia savo šauliukus į tą bėgimą, o aš – moksleivius. Vaikams sakau, kad tai negali būti privalu, tai turi būti vidinis ėjimas.

– Šiemet bėgimas vyko sausio 8 dieną. Papasakokite apie jį plačiau.


– Į Vilnių važiavo ir mokiniai, ir mokytojai ne tik iš Lazdijų, bet ir iš Seirijų, Veisiejų, iš viso per pusšimtis rajono atstovų. Bėgimo dalyviams teko įveikti devynis su puse kilometro.
Po bėgimo vaikai sakė esą labai patenkinti, kad įveikė tą atstumą. Mes viską padarėme pagal esamą epidemiologinę situaciją, kad bėgimas būtų saugus. Kai važiavome namo, tai kai kurie mokiniai tikėjosi, jog už dalyvavimą šiame bėgime gaus dešimtukus. Ir tada jiems paaiškinau, kad niekada už tokius dalykus jiems niekas nerašys pažymių.
Bėgime dalyvavo ne tik vyresnieji mokiniai, važiavo ir trys penktokai, kurie sėkmingai įveikė atstumą. Važiavo mokytojai Kristina Švitrienė, kuri vežėsi aštuonmetį sūnų, jis irgi įveikė šį atstumą. Tai pavyzdys dešimtokams, kurių nedaug važiavo į Vilnių. Aš pati irgi svajoju kada nors įveikti šį atstumą. Tėvai matė bėgime dalyvaujančius savo vaikus per televiziją. Tai puiki pilietiškumo pamoka, tokia pati, kaip šiandien rytą ant palangių uždegtos atminimo žvakutės.

– Ką daryti, kad valstybinės šventės taptų jauno žmogaus savastimi?
– Reikia jas minėti, reikia kviesti vaikus, juos įtraukti, reikia, kad klasių vadovai į tas šventes ateitų su vaikais. Nepritariu idėjai autobusiukais suvežti vaikus į pilietines šventes. Reikia siekti, kad eitų šeimos su vaikais, kaip į Kalėdų eglutę. Kaip tą pasiekti, turėtų pagalvoti renginių organizavimo komandos. Į tas šventes pirmiausia mes patys turime ateiti. Juk tarpukariu žmonės šventėse dalyvaudavo savo noru, o sovietmečiu buvo suvaromi. Gal gatvių seniūnaičius reiktų surinkti, su jais pasikalbėti, kad jie jų gatvėse gyvenančias šeimas pakviestų į tokius renginius. Dabartinių moksleivių tėvai ir seneliai atsimena tuos įvykius, tada juk nebuvo abejingų, reikia juos suaktyvinti. Džiaugiuosi, kad mūsų gimnazijos vaikai labai pilietiški. Jie patys sukūrė patriotinį filmuką, kuriame buvo daug autentiškos medžiagos. Nors didelių prizų nelaimėjo, bet jiems tai buvo puiki pilietiškumo mokykla.
Tam, kad istorija nebūtų užmiršta, reikia daug dirbti. Aš labai džiaugiuosi savo kolegomis, gimnazijos administracija, kad jie palaiko pilietines iniciatyvas. Mes pateikėme paraišką Sausio 13-osios vėliavai gauti. Nors jos nelaimėjome, tačiau už patriotiškumą ir pilietiškumą M. Gustaičio gimnazija pateko į Lietuvos mokyklų penketuką. Panašu, kad einame teisingu keliu.

– Ačiū už pokalbį. Prasmingos šventės Jums ir Jūsų auklėtiniams!

„Dzūkų žinių“ informacija

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

traffix.lt

Taip pat skaitykite:

%d bloggers like this: