Sigitas Birgelis
Kiek šiandien iš vykstančių į Seinus apsipirkti lietuvių prisimena poetą Antaną Baranauską, kas iš jų prie vyskupo kapo Seinų bazilikoje gėlių padeda, žvakelę uždega?
Šių metų lapkričio 26 dieną minėsime 120-ąsias Seinų vyskupo Antano Baranausko mirties metines. Šia proga gal verta dažniau prisiminti lietuvių literatūros šedevro „Anykščių šilelio“ autorių?
Ne vienas Antano Baranausko metines minėjome, ne vienas minėsime. Apie šį iškilų lietuvių poetą ir vyskupą reikėtų rašyti ne tik jo gimimo ar mirties metinių proga. Tai spalvinga, daug lietuvių tautai nuveikusi, nors kartais ir prieštaringai vertinama asmenybė.
Apie Baranauską parašyta daug mokslinių darbų, jo veikla ir kūryba detaliai išnagrinėtos. „Anykščių šilelis“ išspausdintas keliolika kartų, išverstas į rusų, lenkų, vokiečių, latvių ir anglų kalbas. Ar galima mūsų dienomis apie jį parašyti kažką naujo?
Vyskupas Baranauskas buvo visapusiškai talentingas žmogus. Prieš ateidamas į Seinus, jis 14 metų savarankiškai mokėsi matematikos. Šiam mokslui skirdavo 13 valandų per dieną. Savo tyrimo išvadas vyskupas aprašė knygoje lenkų kalba „O transcendentalnej progresji“. Jam atrodė, kad šiuos dalykus jis pirmasis atrado, o matematikams jie jau seniai buvo žinomi. A. Baranauskas suprato savo klaidą ir gailėjosi tiek laiko skyręs tam mokslui. Be abejo, jis žymiai daugiau būtų nuveikęs, jei tą laiką būtų skyręs, pvz., poezijai. Reikia prisiminti, kad Seinuose vysk. A. Baranauskas sukūrė daug žinomų ir iki šiandien atliekamų giesmių ir dainų.
Beveik visi vysk. A. Baranausko gyvenimo ir veiklos tyrėjai vieningai pažymi, kad jis buvo geras lietuvių kalbos žinovas. Niekas tais laikais, išskyrus gal kunigą K. Jaunių (buvusį A. Baranausko mokinį Kauno kunigų seminarijoje), negalėjo su juo lygintis. Gyvenimo saulėlydyje vyskupas iš lotyniškos Vulgatos pradėjo versti Šventąjį Raštą. Ligi mirties išvertė iki pranašo Jeremijo knygos.
Litvomanas ar polonofilas?
Vyskupas ilgą laiką palaikė glaudžius ryšius su lietuvių tautinio-kultūrinio atgimimo veikėjais. Jis tikėjosi tapti planuojamo leisti laikraščio redaktoriumi. Skausmingai išgyveno „Aušros“ pasirodymą. A. Baranauskas pasijuto tarytum už borto. Jis nebuvo pakviestas net į redakcinę kolegiją. Baranauskas nusišalino nuo „Aušros“ bendradarbių. Netrukus prasidėjo lietuvių dvasininkų kaltinimai dėl jo tariamo polonofilizmo.
Paradoksas. Vysk. A. Baranauskas Seinuose vertė į lietuvių kalbą Šventąjį Raštą, rašė nuostabias lietuviškas giesmes, bet pas jį užėjusį ir lietuviškai prakalbusį klieriką išbardavo. Mūsų dienomis ne vieną gali stebinti tokia A. Baranausko laikysena. Iš valstiečių kilęs vyskupas Seinuose jautė perdėtą pagarbą lenkų dvarininkams. Jam buvo nesuvokiama, kad kunigai ar šiaip inteligentai tarpusavyje gali kalbėtis lietuviškai. Anais laikais ne vienas buvo įsitikinęs, kad lietuvių kalba yra liaudies kalba, reikalinga tik buities reikalams. Bijodamas, kad neapšauktų jo litvomanu, dažnai lankydavosi pas aukštuomenės lenkus, siekdamas jų prielankumo. Tai labai erzino lietuvius.
Baranausko poziciją šiuo klausimu taikiai paaiškina istorikas dr. Bronius Makauskas: „Ne Baranausko polonofiliškumas, kaip mano kai kurie lietuviai ir lenkai autoriai, buvo ta priežastis, dėl kurios nusigręžė nuo lietuvių atgimimo radikaliosios srovės. Baranauskas sąmoningai, prieš akis turėdamas pagrindinį tikslą – kovą su lietuvių tautos rusinimu ir Katalikų Bažnyčios gynimą nuo administracine tvarka primestos stačiatikybės – nemanė, kad tinkama yra tarp lenkų ir lietuvių įpūsti tautinį antagonizmą, kuris, pridurkime, buvo natūralus lietuvių atgimimo palydovas. Šį procesą veikiausiai matė kitaip. Jis siekė stiprinti lietuviškumą plečiant kalbos teises religiniame lietuvių gyvenime (įvesdamas papildomus elementus), tikėjosi išnaudoti katekizacijos procesą, švietimą. Tai buvo Baranausko gerai pergalvoti ir nuosekliai vykdomi veiksmai jam valdant iš vyskupo sosto Seinuose. Tai, kad jis su artimaisiais bendravo lenkų „protokolo“ kalba, nepaneigia šio teiginio, nes vyskupas atliko svaresnį darbą – lietuvių kalbą „įpilietino“ bažnytinėje liturgijoje, o Seinuose tam buvo reikalingas autoritetas ir tvirtas nusistatymas.
Nepaisant to, kad Baranauskas karštųjų „Aušros“ redaktorių buvo lengvabūdiškai pasmerktas, nėra įmanoma jam įrodyti lietuviškumo išdavystės lenkiškumo naudai. Baranauskas labai ryškiai skyrė, kur lenkų kalba vartojama pagrįstai, kur jos griebiasi „Lietuvos ponai, bajorai ir kunigaikščiai, pastūmę ir pažeminę lietuvių kalbą“.
Nepaisant to, kokia buvo vysk. A. Baranausko politika tautiniu atžvilgiu, jo širdis buvo linkusi prie lietuvių, prie savo tautos, kurią karštai mylėjo.
Vyskupas būdavo savo artimiesiems labai nepakantus, bardavo už kiekvieną menkniekį. Vyskupo A. Baranausko gyvenimo tyrinėtojas kun. dr. J. Stakauskas teigia: „Vyskupas Baranauskas sunkiai sugyvenamas žmogus. Subjektyviai Baranauskas buvo šventas, objektyviai imant, dėl savo sunkaus būdo, dėl suerzintų nervų buvo labai sunkiai sugyvenamas žmogus. Pats skundėsi, kad nuo jo žmonės šalinasi. Būdamas akademijoj, turėjęs tik vieną draugą, kuris jį supratęs, būtent kunigą Kairį. Ir iš tikrųjų jo ir pasauliečiai, ir kunigai vengdavo. <…> Seinuose visus kunigus vyskupas atstūmė nuo savęs. Pasiliko tik vienas kun. Laukaitis…“
Vysk. A. Baranauskas važiuodavo karieta, pakinkyta ketvertu žirgų. Jis mėgdavęs sakyti: „Ne man, Antanui Baranauskui, tas ketvertas žirgų reikalingas, bet Seinų vyskupui.“ Jam keliaujant, žmonės išbėgdavo vyskupo pasitikti. Punskietis Juozas Vaina (1916–2011) prisimena savo tėvo pasakojimą: „Tėvas pasakojo, kad vyskupas B. į bažnyčią iš savo rūmų apie 1 km atvažiuodavęs ketvertu arklių, ir, kai vežėjas botagu pliaukšterėdavęs, arkliai kaip vienas sustodavę vietoje. Žmonės su malonumu gėrėdavosi tokiu prie šventoriaus vartų sustojimu. Ketvertu važinėti turėjo teisę tiktai kunigaikščiai. Vyskupas A. B., laikydamas save bažnytiniu kunigaikščiu, taip pat važinėjo ketvertu, bet užtat nuolat turėjo kivirčų su apskričių viršininkais.“
„Tegu nepatirs laimės tas, kas išdrįs pakeisti nors vieną mano žodį!“
Šie Vaižgantui Seinų vyskupo Antano Baranausko ištarti žodžiai giliai pasiliko mūsų tautos kolektyvinėje atmintyje. Jie daug ką gali pasakyti apie patį jų autorių.
A. Baranauskui valdant Seinų vyskupiją, kuomet lietuvių spauda buvo uždrausta, sunku būdavo su lietuviškomis maldaknygėmis. Jas spausdindavo Tilžėje su sena vyskupo Valančiaus aprobata. Knygnešiai atgabendavo jas ir į Lazdijų bei Seinų parapijas. Beje, maldaknygėse buvo daug klaidų. Poteriai neretai būdavo iškraipyti. Atsižvelgdamas į tai, vysk. A. Baranauskas parengė specialų vadovėlį, kuriame surašė poterius, įsakymus ir kitas katekizmo dalis. Jis liepė, kad visose vyskupijos bažnyčiose, kuriose vykdavo pridėtinės pamaldos lietuvių kalba, poterių būtų mokoma iš jo vadovėlio. Pasitaikydavo ir nesusipratimų. Antai Naumiesčio gyventojams keistas atrodė žodis „veikalas“. Jie prašė vyskupo šį žodį iš vadovėlio išmesti. Vyskupas jiems atsakė: „Nesuprantantieji ir bemoksliai tegu nesikiša į tokius daiktus.“
Vyskupas A. Baranauskas laikė save dideliu lietuvių kalbos žinovu. Jis buvo parašęs lietuvių kalbos gramatiką, kurią Tilžėje be vyskupo žinios ir, žinoma, be jo pavardės išspausdino Jagomastas. Vyskupas susirašinėdavo su garsiausiais to laiko lingvistais: Šleicheriu, Kuršaičiu, Vėberiu, rinko per mokinius liaudies pasakas, parašė lietuvių gramatiką, nustatydamas savotišką rašybą, kurioje siekta visų tarmių sintezės, neapleidžiant, neskriaudžiant nei vienos. Ta Baranausko rašyba buvo visos dvasininkijos vartojama kurį laiką, iki jos nepakeitė praktiškesnė Jablonskio gramatika.
Prof. Zigmas Zinkevičius, nagrinėdamas A. Baranausko reikšmę lietuvių kalbotyros istorijoje, rašė: „Nors A. Baranauskas buvo savamokslis kalbininkas, bet lietuvių kalbotyrai padarė daug. Jis – genialus autodidaktas, be to, nepaprastai darbštus žmogus. Lietuvių kalbos tyrinėjimo istorijoje jis užima garbingą vietą. Be jo greičiausiai nebūtų buvę K. Jauniaus, o be K. Jauniaus kažin ar būtų buvęs K. Būga, su kurio vardu siejama moderniosios lietuvių kalbotyros pradžia. A. Baranausko mokinys K. Jaunius padarė stiprią įtaką J. Jablonskiui, didžiajam lietuvių dabartinės bendrinės kalbos teoretikui bei pradininkui. Taigi nuo A. Baranausko prasideda pagrindinės lietuvių kalbos mokslo ir bendrinės kalbos kūrimo linijos. Tai lemia jo reikšmę bei vietą lietuvių kalbotyros istorijoje. Net A. Baranausko klaidos mums dabar iš laiko perspektyvos įgyja tam tikrą prasmę, nėra visai bevertės. Juk per klaidas buvo einama prie tiesos!“
Vyskupas labai išgyveno išvydęs išleistą Jablonskio lietuvių kalbos gramatiką. Apie tai liudija šis pasakojimas „<…> kapelionas Juozapas Laukaitis džiaugdamasis ištiesė vyskupui Jono Jablonskio gramatiką:
– Ekscelencija, pažvelkite, iš kokios gramatikos lietuviai mokysis savo gimtosios kalbos.
Vyskupo veidas bematant apsiniaukė, jis paėmė knygą ir net nepažvelgęs sviedė ant žemės, tardamas:
– Koks nevykėlis išdrįso be manęs parašyti lietuvių kalbos gramatiką?
Jis nežinojo ir nesidžiaugė, kad toje gramatikoje Jonas Jablonskis jau baigia formuoti lietuvių bendrinę kalbą, kad ta kalba jau spausdinami lietuvių laikraščiai bei knygos Prūsijoje ir Amerikoje. Jis galbūt nesuvokė, kad prieš daug ką yra bejėgis, kad „nebeužtvenksi upės bėgimo“ (Maironis). Todėl neatsitiktinai vyskupas Antanas Baranauskas vieną kartą prasitarė Vaižgantui: „Tegu nepatirs laimės tas, kas išdrįs pakeisti nors vieną mano žodį!“
