Kunigas Paulius Marčiulionis: „Seirijai ir Krikštonys man – terra incognita“

Paulius Marčiulionis. Gegužės 22 dieną naujasis klebonas šv. Mišias aukos Seirijų ir Krikštonių bažnyčiose, taip pradėdamas savo tarnystę Dievui Lazdijų rajone.

Po visų mylimo kunigo Vytauto Prajaros mirties Seirijai ir Krikštonys liko be klebono. Tačiau jau visai greitai į šias parapijas klebonauti atvyksta buvęs ilgametis Leipalingio parapijos klebonas Paulius Marčiulionis.


Jau gegužės 22 dieną naujasis klebonas šv. Mišias aukos Seirijų ir Krikštonių bažnyčiose, taip pradėdamas savo tarnystę Dievui Lazdijų rajone.
Apie pašaukimą, kunigystę Leipalingyje, naujus iššūkius Seirijuose ir Krikštonyse, artėjantį jubiliejų kalbamės su klebonu P. Marčiulioniu.

– Beveik 16 metų dirbote Leipalingyje. Ką Jums ten pavyko nuveikti ir dvasine, ir materialia prasme?
– Teko nuveikti įvairiausių darbų – 2010 metais rekonstravome ir nudažėme bažnyčios išorę, įrengėme bažnyčioje apšvietimą. Žmonėms labai patinka, sako, kad atrodo kaip gulbė, šviečianti iš toli. Nelengva kalbėti apie darbus, ypač dvasinius. Sunku pasakyti, ar pavyko žmones pritraukti arčiau Dievo. Grūdas pasėtas, o kas bus ateityje, pamatysime. Jis gali užaugti mums nematant, mums nežinant. Mes kitą kartą ir nematome savo darbo vaisių, kad į puikybę nepakiltume.

– Ar daugelyje parapijų teko dirbti?
– Kai mane įšventino kunigu, tai pradžioje paskyrė dirbti prie kitų kunigų. Pradžioje buvau paskirtas Kalvarijos parapijos vikaru. Ten dvejus metus dirbau. Paskui buvau paskirtas į Alksnėnų parapiją Vilkaviškio rajone. Ten dirbau devynerius metus. 2006 metais atvykau į Leipalingį.

– Tai daug metų tarnavote Leipalingyje.
– Neprailgo tas laikas, atrodo, kad tik vakar atvažiavau.

– Ar gaila palikti šią parapiją?
– Kai sužinojau apie naują paskyrimą, tai man buvo šokas. Reikia laiko su tuo apsiprasti. Kaip supratau, ir Leipalingio žmonėms ši žinia sukėlė šoką. Netikėjau, kad taip bus, netikėjau, visada stengiausi būti savimi.

– Iš kurio krašto esate kilęs, kaip atėjote į kunigystę?
– Nuo pirmos klasės su tėvais gyvenau Alytuje, ten baigiau mokyklą. Nuo penktos klasės pradėjau patarnauti Mišioms. Kai buvau mažas, mama mus, visus vaikus, vesdavosi į bažnyčią, tai man ten labai nusibosdavo. Kai sekmadieniais mane keldavo eiti į bažnyčią, sakydavau, kad esu pavargęs ir nenoriu niekur eiti. Kai pradėjau patarnauti Mišioms, viskas pasikeitė, į bažnyčią eidavau ne tik sekmadieniais, bet kiekvieną dieną. Alytuje dirbo kunigas Antanas Gražulis, tai jis jaunimui dvasine prasme labai daug davė, jis buvo didelė dvasinė paspirtis. Tokio dalyko, kad stotum į kunigų seminariją, pats nesugalvosi, tai – Dievas šaukia.

– Ką žinote apie naująją parapiją?
– Tai man beveik kaip nauja žemė, ten kartais tekdavo pabūti, kai klebonas paprašydavo pavaduoti. Man bus nauja žemė – terra incognita.

– Kitą savaitę švęsite jubiliejų. Žmogui ir kunigui – 50 metų. Tai daug ar mažai?
– Gal tai pusė gyvenimo. Atrodo, kad visai nedaug, dar tik pradžia, atrodo, kad viskas ateityje. Dabar jau visos mintys kitose parapijose. O gegužės 15 dieną atsisveikinsiu su Leipalingio tikinčiaisiais.

– Ačiū už pokalbį, laukiame Seirijuose ir Krikštonyse.

„Dzūkų žinių“ informacija

Rašyti komentarą

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

traffix.lt

Taip pat skaitykite:

%d bloggers like this: