Sėkminga, veikli karjeros moteris. Ją sunku išvesti iš pusiausvyros. Ji beveik visada šypsosi, bendrauja draugiškai ir natūraliai, tačiau kaip vadovė yra nepalenkiama, kai kalbama apie jos suformuotas užduotis darbuotojams arba jos pačios poziciją svarbiais savo kompetencijos klausimais. Perfekcionistė? Galbūt, nes viskas, ką ji daro, turi būti atlikta gerai ir laiku. Organizuota, analitiškai mąstanti, imli naujovėms, sportuojanti. Be viso to, patraukli moteris, grojanti gitara ir pianinu. Bet dabar ji varto ne natų sąsiuvinį, o savivaldybės biudžetą, investicinių projektų paraiškas, atliekamų darbų sąmatas, finansinės paramos gyventojams galimybes. Apie tai – interviu su ja pačia, Alytaus rajono savivaldybės administracijos direktore Gintare JOCIUNSKAITE.
– Vilniaus universitete studijavote vadybos ir verslo administravimą, vėliau įgijote ekonomikos magistrės diplomą, jau turite darbo patirties. Administracijos direktorės darbas Jums turbūt – ne iššūkis?
– Nuo 2007 m. dirbu savivaldoje, o 2019 m. pavasarį buvau paskirta Alytaus rajono savivaldybės administracijos direktore. Į šias pareigas mane pasiūlė meras Algirdas Vrubliauskas. Manau, pokyčiai kiekvienam žmogui yra būtini, kad tobulėtume, todėl naujos pareigos buvo iššūkis man pačiai, bet, manyčiau, labai vykęs. Sutikdama dirbti, įsipareigojau tai daryti atsakingai, nuosekliai, skaidriai ir naudingai Alytaus rajono gyventojams, kad būtų įgyvendinti ambicingi mero ir savivaldybės tarybos iškelti uždaviniai. Na, o kai įsijungiau į šią veiklą, tai ketveri kadencijos metai prabėgo tarsi nepastebimai. Kalbant apie asmeninį tobulėjimą, vadovavimas administracijai išmokė dar labiau planuoti veiklas, organizuoti ir deleguoti darbus, matyti darbuotojų stipriąsias puses, pastebėjus silpnybes, juos sustiprinti. Visos šiame darbe įgytos patirtys padėjo man augti kaip asmenybei.
– Savivaldybės darbuotojai pastebi, kad neskaičiuojate darbo valandų – rytą ateinate viena iš pirmųjų, vakare visi eina namo, o Jūs vis dar savo kabinete. Savaitgaliais Jus sutiksi renginiuose, gyventojų susibūrimuose. Esate darboholikė?
– Kažkas yra pasakęs, kad darbas – kaip patogus drabužis, kuris tau turi tikti. Savivaldybės administracijos direktorės pareigos – atsakingos, tad darau tai, ką reikia, nejaučiu, jog esu stebima lyg pro padidinamąjį stiklą. Darbą dažniausiai pradedu labai anksti iš ryto, tada galiu ramiai peržiūrėti dokumentus, suformuoti užduotis administracijos skyrių vadovams, seniūnams. Vėliau, kai susirenka visi darbuotojai, prasideda gyvas bendravimas – pasitarimai, susitikimai, komisijų posėdžiai.
Analizuoti, įvertinti, tobulinti, paskaičiuoti, įvesti naujoves – tokia yra administracijos direktoriaus „duona“. Susikoncentruoti ties svarbiausiais ir gyventojams opiausiais klausimais, organizuoti seniūnijų, kitų administracijos padalinių darbą taip, kad į šiuos klausimus būtų galima atsakyti optimaliai greitai. Be viso to, negali pamiršti, kad savivaldybės administracija – tai pirmiausia yra žmonės, nuo kurių darbo priklauso visos įstaigos sėkmė, todėl skiriu daug dėmesio savo komandai.
– Teko matyti Jus, apsiavusią guminiais batais, kartu su meru ir kitais savivaldybės atstovais klampojančią po laukus, prie melioracijos statinių, per pažliugusius kaimo kelius, netgi talkoje – vairuojančią traktorių. Ar tai apskritai moteriškas darbas?
– Mes čia, Alytaus rajono savivaldybėje, paprastai neskirstome darbų – siekiame sinergijos, darome tai, ką reikia, kas svarbu žmonėms. O šiaip, manau, kad vyrai vienus dalykus geba daryti geriau, moterys – kitus, be to, jos turi savybę „nugludinti“ aštrius kampus. Sudėtingose situacijose man svarbus bendradarbiavimas, noriu ramiai išklausyti visų nuomones, pasitarti ir tada priimti sprendimą. Jeigu vadovas viską žino geriau už visus kitus, tai jau manau, kad kažkas negerai.
Esu kilusi iš Lazdijų, bet pastaruoju metu, atrodo, geriau pažįstu Alytaus rajoną, žinau ne tik beveik kiekvieną kaimą ar gyvenvietę, bet ir kelius ar prie jų esančias sodybas. Kadencijos pradžioje apie daugumą savivaldybės darbų sprendžiau tik iš oficialių dokumentų – prašymų, sąmatų, ataskaitų, biudžeto eilučių skaičių. Dabar už skaičių matau konkretų darbą, kelią, žmones ir jų problemas. Todėl, kai savivaldybės taryboje kalbama apie biudžeto projektus, man nesunku „apginti“ lėšų poreikį, nes prieš akis iškyla natūralus gyvenimo vaizdas, kurį jau esu mačiusi, išsiaiškinusi, „perleidusi“ per save.
Mano sritis – skaičiai, man jie yra iškalbingi, jie atspindi konkrečius darbus, pvz.: 2019 m. Alytaus rajone išasfaltavome 9,49 km kelių už 2,1 mln. eurų, o šiemet jau turime išasfaltavę 40,52 km už 6,8 mln. eurų ir dar tęsiame darbus.
Visus darbus dar jų pradžioje stengiamės aptarti su seniūnais, gyventojais, kaimo bendruomenių nariais. Atrodo, tikrai nuoširdžiai stengiamės atsižvelgti į žmonių poreikius, pagerinti kelių ir kitą infrastruktūrą, bet neturime tiek lėšų ir galimybių, kad būtų išasfaltuotas kiekvienas keliukas, todėl svarbu sudėlioti prioritetus. Kartais ir aš sulaukiu piktų skambučių ar savo interesus garsiai ginančių lankytojų, bet stengiuosi ramiai išklausyti, paaiškinti žmogui, kodėl priimtas ar nepriimtas konkretus sprendimas. Džiaugiuosi, kad dažniausiai tokius pokalbius baigiame taikiai, žmogus supranta jam pateiktą informaciją, nusiramina.
– Vadovaujate įvairioms savivaldybės komisijoms, darbo grupėms, tarp jų ir Ekstremaliųjų situacijų valdymo komisijai. Jau čia kad pasisekė, tai pasisekė, ar ne?
– Tai jau tikrai! Kitam administracijos direktoriui per kadenciją netenka nė vienos ekstremalios padėties, o man, pradėjus dirbti administracijos direktore, teko susidurti net su penkiomis: padangų gaisras ir jo padariniai Alytaus rajono gyventojams, COVID-19 pandemija, nelegalių migrantų antplūdis ir, žinoma, karas Ukrainoje.
Buvo labai skaudu, kad tarp labiausiai nukentėjusių Ukrainos miestų atsidūrė mūsų savivaldybės bendradarbiavimo partneriai – Irpinė. Palaikydami ryšį su šios savivaldybės atstovais, jau pirmosiomis karo dienomis organizavome moterų ir vaikų išvežimą iš Irpinės miesto, dalį karo pabėgėlių apgyvendinome bei įdarbinome Alytaus rajone, išsiuntėme Irpinei greitosios pagalbos automobilį.
Šios vasaros vidury teko skelbti dar vieną ekstremaliąją situaciją, kuri susidarė po stichinio meteorologinio reiškinio – ilgo lietingo laikotarpio, dėl kurio nukentėjo Alytaus rajono ūkininkų pasėliai.
– Na, panašu, kad galima kalbėti ir apie šeštąją Jūsų kadencijos ekstremaliąją padėtį. Dėl karo Ukrainoje pašokus elektros ir kuro kainoms, daugiau gyventojų kreipiasi į savivaldybę ir seniūnijas dėl kompensacijų, piniginių išmokų. Turbūt tai opiausia šio rudens problema?
– Kiekvienas laikotarpis turi vis kitą aktualiją, kurią reikia spręsti neatidėliojant, iš esmės. Socialinius klausimus sprendžiame taip, kad labiausiai pažeidžiamos gyventojų grupės ar konkretūs asmenys, kuriems reikia pagalbos, tą pagalbą tikrai gautų. Matau, žmonės ateina, tvarko dokumentus, pateikia paraiškas, procesas vyksta. Kompensacijas už kurą padidinome beveik dvigubai, jas gaus ženkliai didesnis skaičius gyventojų.
– Gražiai pasakėte: kad būtų už ką svajones paversti realybe. Atrodo, kaip savivaldybės asignavimų valdytoja turite tokių „magiškų“ galių, nors kol kas užsiminėte tik apie investicijas į rajono kelių tvarkymą. Kokius svarbiausius pastarojo laikotarpio darbus išskirtumėte, kas Jums džiugina širdį, kai važiuojate per Alytaus rajono kaimus ar gyvenvietes?
– Ar tikrai norite viską surašyti? Reikėtų daug dalykų paminėti, bet iš visų kasdienių darbų man svarbiausi tie, kurie realiai keičia rajono žmonių gyvenimo kokybę. Tai – ne tik keliai, pėsčiųjų bei dviračių takai, bet ir renovuoti daugiabučiai gyvenamieji namai, sutvarkyta Simno miesto Pavasario gatvės kvartalo infrastruktūra, įrengti daugiafunkciai sporto aikštynai, atnaujinti gimnazijų pastatai, modernūs ikimokyklinio ugdymo skyriai, kuriuose tėveliai vaikus ramiai gali palikti tol, kol patys dirba. Neseniai atidarytas iš esmės atnaujintas Rimėnų vaikų dienos centras, kiek anksčiau – toks pat centras Butrimonyse, į naujas patalpas perkeltas Punios pradinio ugdymo skyrius.
Labai džiaugiausi, kai, panaudodami sutelktas savivaldybės, Europos Sąjungos fondų, Kultūros ministerijos lėšas, galėjome naujam gyvenimui iš užmaršties prikelti unikalią „amerikoniškąją“ Kurnėnų Lauryno Radziukyno mokyklą, dabar joje vyksta įvairios kultūrinės, edukacinės veiklos. Iš kultūros projektų dar paminėčiau atnaujintus Luksnėnų kultūros namus, įsteigtą naujovę – Viešosios bibliotekos knygomatą ir visai neseniai atidarytą jau 33-ąjį šios bibliotekos filialą rajone.
Daug dėmesio skiriame Alytaus rajono įvaizdžiui gerinti, turizmui skatinti. Neseniai Lietuvos spaudoje įvardytas lankytinų vietų penketukas, į kurį pateko sutvarkyta Punios piliakalnio teritorija ir projektuojamas keltas per Nemuną iki Punios šilo, taip pat – Raižių gyvenvietė, Butrimonių miestelis su unikaliu fontanu, paminklu „krepšinio motinai“ Sendai Valvrojanski Berenson-Abott, Trijų tautų istorijos ir gyvensenos muziejumi. O kur dar mūsų Nemunaitis, Žolinės atlaidų „sostinė“ – Pivašiūnai, Simnas, paukščių karalystė – Žuvintas?
Savivaldybė įvairiais būdais skatina smulkųjį bei vidutinį verslą, siekia didesnio gyventojų užimtumo, taip pat rūpinasi ir visaverčio poilsio galimybėmis. Sutvarkytos maudymosi ir poilsio vietos Simne prie Giluičio ežero, Dauguose, Pivašiūnuose, Krokialaukio saloje, šiemet pradėta tvarkyti Kumečių krioklio aplinka.
25-erius metus veikiantis Pirminės sveikatos priežiūros centras (PSPC) sėkmingai įgyvendino kol kas vienintelį Lietuvoje mobiliųjų ambulatorijų ir mobiliojo odontologo kabineto projektą, pritaikytą atokiai gyvenančių kaimo žmonių sveikatos priežiūros reikmėms tenkinti. Miroslave statome naują ambulatoriją, Simne – ambulatoriją, Greitosios medicinos pagalbos stoties bei Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos punktus.
Atnaujintos, modernizuotos seniūnijų patalpos Alovėje, Simne, Makniūnuose. Rajono seniūnijos prižiūri per 300 ha viešųjų erdvių. Šiam darbui nupirkti 7 įvairaus galingumo traktoriai su įvairiais ūkinių darbų padargais, tad tikimės, jog operatyviau ir efektyviau bus šienaujamos vejos ir pakelės, nuo gatvių bei kelių valomas sniegas, jeigu reikia – pabarstoma ir žvyro bei druskos mišiniu, kad gatvėje pėstiesiems nebūtų slidu.
– Pagal Jūsų minimus darbus susidaro įspūdis, kad kartu su kitais savivaldybės vadovais dalyvaujate Alytaus rajono žmonių gyvenime nuo kūdikio gimimo iki šeimos nario iškeliavimo į Amžinybę, visuose jų gyvenimo etapuose paliekate savo darbų pėdsaką. Na, bent jau parašą ant dokumento…
– Turbūt taip ir yra, nes mūsų visų gyvenimas – nesibaigiantys darbai. Vieni džiugina širdį, kiti užgauna jausmų stygas. Esu dėkinga savo tėvams už išugdytą pareigingumą, atsakomybę, išmokytą pagrindinę gyvenimo taisyklę: jeigu darai, tai daryk gerai. Na, o tikri, geri darbai išlieka žmogaus atmintyje, motyvuoja gyvenimą tobulinti, keisti, atnaujinti. Ir tai suteikia prasmės pojūtį, kuris yra daug gilesnis, labiau užpildantis negu laikini išgyvenimai, problemos ar sunkumai.
– Ačiū už pokalbį.
Parengė Emilija Petraitienė