Vyresnioji karta, tie, kuriems per penkiasdešimt, dar prisimena, kaip juos sovietinėje mokykloje pažindino su trylikamečio „didvyrio“ legenda.
Tiems, kas nežino, trumpai priminsiu, kad nužudžius carą ir Rusijoje valdžią užgrobus Lenino bolševikams, po 1917-ųjų vadinamosios revoliucijos buvo uoliai lipdoma jau sovietinė ideologijos imperija, paremta marksizmu ir leninizmu, o tiksliau, virtusi Stalino ir jo įpėdinių iki paties Putino teroru.
Sovietinė propaganda tuomet buvo, kaip, beje, ir dabar, naudojama kaip vienas įtaigiausių visuomenės smegenų plovimo būdų. Ir, kaip nekeista, masėms tas darė įspūdį, o idėjinių socializmo statytojų „žygdarbiai“ kartais pranokdavo net lakiausios fantazijos ribas.
Tai viena iš tokių legendų buvo tokio Pavelo Trofimovičiaus Morozovo arba trumpiau mažybiniu Pavliko vardu vadinamo trylikamečio berniuko iš Rusijos Gerasimovkos kaimo Sibire istorija.
1932 metais, iš karto po 1917-ųjų revoliucijos, gimęs Pavlikas, būdamas trylikametis paauglys, įdavė savo tėvą sovietų saugumo valdžiai ir už tai vėliau buvo nužudytas savo artimųjų.
Pagal vieną iš versijų, jis įdavė savo tėvą NKVD už tai, kad šis (kaip nurodyta nuosprendyje) „klastojo dokumentus ir pardavinėjo juos banditams bei Tarybų Sąjungos priešams“.
Trofimas Morozovas, Pavliko tėvas, buvo nuteistas 10 metų kalėti Gulage ir, nors jo likimas nežinomas, manoma, kad ten ištvėrė neilgai.
Tų pačių metų rugsėjo 3 d. Pavliko dėdė, senelis, močiutė ir pusbrolis už tėvo įdavimą NKVD nužudė Pavliką bei jo mažąjį broliuką. Sovietinė valdžia paskelbė P. Morozovą kankiniu, nužudytu reakcionierių.
Jo garbei buvo statomos statulos bei vadinamos mokyklos, kol vėliau, jau po Stalino mirties, paaiškėjo, kad galimai nei tokio Pavliko, nei juo labiau jo „žygdarbio“ iš viso greičiausiai nebuvo, o visa istorija (ar greičiau isterija) tuometinės valdžios propagandistų buvo sukurta masių mulkinimui ir „kovinei dvasiai kelti“.
Bet ir šiandien Rusijoje ir visame pasaulyje yra šimtai ir tūkstančiai tebetikinčių Pavliko „didvyrio“ legenda.
Kodėl apie jį rašau ir kuo čia dėtas išdavikas paauglys, dėl politinės valdžios ryžęsis mirčiai pasmerkti savo tikrą tėvą?
Nes šiandien Lazdijuose prisiauginome savųjų pavlikų. Taip, tų skundikų, kurie tėvą ir motiną parduos, kad tik įtiktų valdžiai. Tiksliau, kad išlaikytų ją.
Įsivaizduokite situaciją: merės politinio pasitikėjimo patarėja sėdi ir seka jos pagrindinių politinių konkurentų feisbukus, vietinius laikraščius ir net klebono nuotykiuose, kai jis gauna į skudurus nuo pavydaus parapijietės sugyventinio, sugeba įžvelgti „nežymėtą politinę reklamą“.
Kuo žurnalistinis tekstas apie Krosnos klebono mušimo akciją susijęs su savivaldybių rinkimais? Nepatikėsite. Pasirodo, tuo, kad – nepatikėsite – laikraštyje tekstą iliustravus merės nuotrauka, kur ji šalia sulupto klebono tvarko bažnyčioj gėles, „skaitytojui peršama nuomonė, kad moteris, dėl kurios klebonas buvo užpultas, yra pati merė“.
Tiek, kaip sakoma, neišgeriama, kad šitaip nusikalbėtų. Bet skundikas varo toliau – girdi, oponentai ne tik merę šmeižia ir visaip kaip laisvo elgesio moteriai prilygina, bet dar ir – vėl nepatikėsite – sau darosi politinę reklamą!
Suprantu, kad klinika yra sunkus reikalas, o nuo ligos, net psichinės, nesame apsaugoti nei vienas. Bet, kita vertus, išskirkime dvi ligas – šizofreniją ir diarėją.
Pirmoji pasireiškia priešų visur ieškojimu ir baiminimusi, kad atims tavo sostą tarsi iš vaiko žaislą.
Antroji liaudyje turi paprastesnį pavadinimą ir vadinasi tryda. Tai čia toji politinė tryda jau visus kulnus skundikams apšiko.
Bet visa tai rimtais veidais svarstė net dvi rinkimų komisijos – Vyriausioji ir mūsų savivaldybės. Ačiū Dievui, sveiko proto užteko pasidomėti, kas tasai skundikas. Ir čia paaiškėjo netikėtas dalykas – kad lazdijietiškasis Pavlikas turi savo vardą ir pavardę – Adomas Adomaitis. Ir kai paprašė komisija prisistatyti į posėdį, ėmė ir neatvyko paslaptingasis Adomas.
Tai šituo sugalvotu vardu skundžiami visi Lazdijų laikraščiai, jų redaktoriai, o šalia to – straipsnių autoriai ir politiniai konkurentai. O ko neskųsti? Juk jei skundus kopijuoji savivaldybės administracijoje esančiu kopijavimo aparatu, tai reiškia, turi tokį politinį stogą, kad jokie vėjai nebaisūs. Iki to laiko, kol atsiras koks senelis, močiutė ar dėdė, kurie kaip tą Pavliką ant politinio kastuvo – ir duobėn.
Apžvalgininkas