Aurelija Babinskienė, įtraukiosios žurnalistikos platforma bendra.lt
„Kaimai nyksta, nėra ką čia veikti“, „niekaip negaliu rasti darbo“, „turiu gyventi už 179 eurus“, – taip kalba bendra.lt redakcijos ant ratų sutikti Lazdijų rajono gyventojai. Vilniaus politikos analizės instituto paskelbtas savivaldybių gerovės indeksas rodo, kad Lazdijų rajono rodikliai – vieni blogiausių. Kaip išgyvena regiono gyventojai, kur semiasi stiprybės?
Gyventojų mažėja
Lazdijų rajonas įsikūręs pačiame Lenkijos pasienyje. Važiuojame neskubėdami, dairomės. Kaimai ir miesteliai įsikūrę vaizdingos gamtos pašonėje, tačiau žmonių beveik nematyti.
Kur kur, bet parduotuvėje jų turėtų būti. Ir pardavėjos geriausiai turėtų žinoti, kas rūpi gyventojams. Užsukame į pakelės parduotuvę Seirijuose. Pirkėjų beveik nėra – pasak pardavėjos, jų daugiau būna pavakary, kai žmonės grįžta iš darbų.
Anot prisistatyti nepanorusio parduotuvės savininko, gyventojų Seirijų miestelyje kasmet mažėja, daugiausiai belikę seni žmonės. Jo teigimu, pastaruoju metu labai pasijuto, kad žmonių perkamoji galia mažesnė. „Apyvarta ta pati liko, bet žmonės nuperka mažiau. Ne dvi prekes perka, o vieną už tą pačią sumą“, – sako parduotuvės savininkas. Avižieniuose turėtą parduotuvę teko uždaryti, nes buvo nuostolinga.
Tiesa, vis daugiau žmonių atvyksta. „Labai daug yra nusipirkę namus, kaip aš vaidinu, ateiviai. Atvažiuoja iš Alytaus, Druskininkų, tai faktas, kad jie apsiperka ten. Užbėga šeštadienį, sekmadienį kai ko pritrūksta“, – pritaria ir pardavėja.
Kainos varo į neviltį
Sukame link Krikštonių. Prie parduotuvės sutinkame Antaną, kuris pakviečia užsukti į jo namus Žilvičių kaime. Jis – vos už keleto kilometrų nuo Krikštonių. 2011 metų surašymo duomenimis, tuomet čia gyveno 11 žmonių. Dabar Antanas suskaičiuoja vos 6.
Kaimas įsikūręs vaizdingoje vietoje, tarp miškų. Tačiau atvažiuoti iki Antano sodybos ne visada paprasta. Vyras pasakoja, jog kai pažliunga, kelias būna nepravažiuojamas, net greitoji atsisako čia vykti. O kai staigiai pašąla, susidaro kauburiai, kuriuos norint pravažiuoti reikia gerokai palaužyti mašiną. Antanas dėl to negaili priekaištų ir seniūnijai, ir savivaldybei.
Jo teigimu, gyventi kaime dabar labai sunku. Didžiausia problema – nėra darbo.
Duodu aš jums, žurnaliste, 179 eurus. Ir išgyvenkit. Bet aš išgyvenu, kaip matot. Sumoku mokesčius ir nieko nelieka.
Antanas rodo nukentėjusiojo pažymėjimą – jo teigimu, sovietų kariuomenėje jis buvo apšvitintas, dėl to turi neįgalumą. Vyras apgailestauja, kad tenka gyventi iš menkos neįgalumo išmokos.
„Duodu aš jums, žurnaliste, 179 eurus. Ir išgyvenkit. Bet aš išgyvenu, kaip matot. Sumoku mokesčius ir nieko nelieka. Esu nukentėjęs nuo sovietų, dabar kenčiu nuo savų. Laimė, kad ūkelį dar šiokį tokį turiu“, – atsidūsta Antanas. Jo žmona Danutė taip pat turi negalią.
Antanas yra dirbęs radijo gamykloje Kaune, vėliau – miškų ūkyje, prieš kelis metus dirbo viešuosius darbus. Prašė ir dabar ką nors padirbėti, bet niekas neskyrė. Kito darbo čia nėra, tad tenka suktis iš išmokų ir to, ką užsiaugina ūkyje.
Jis pasakoja, kad pastaruoju metu ypač pajuto paaugusias kainas. Labiausiai Antaną šokiravo elektros įkainiai. „Atėjo sąskaita 86,6 euro. Kas lieka žmogui sumokėjus? O dar mes turim internetą, televiziją. Jei neturėtum savo ūkio, viskas būtų“, – guodžiasi vyras. Jie laiko karvių, arklį, vištų. Tad neperka pieno produktų, kiaušinių, užsiaugina daržovių.
Anksčiau dar augino kiaules. Dabar, Antano teigimu, tokie reikalavimai, kad neįmanoma įgyvendinti. „O kai kiaulės jukš iš Lietuvos, nebelaikau. Padarė kaimui kryžiuką“, – sako jis.
Antanas su Danute aprodo savo ūkį. Iš viso žemės ūkio naudmenų – beveik 4 hektarai. Dalį užaugintų gėrybių jie parduoda turguje. Antanas džiaugiasi, kad vaikai dažnai sugrįžta ir padeda ūkyje, bet tuoj pat susigraudina, kad negali vaikams padėti siekti mokslų.
„Reikėtų ir namus pasiremontuoti – duris pasikeisti, reikia skalbimo mašinos, reikia to, reikia to. Kampais tik pasiremontuoju pats. Kai dirbau, šaldytuvą naują nusipirkau, kažką biškį buičiai. O dabar – nieko“, – apgailestauja Antanas.
Krikštonių k. (Aurelijos Babinskienės / Bendra.lt nuotr.)
Koplytėlė prie bendruomenės centro Krikštonių k. (Aurelijos Babinskienės / Bendra.lt nuotr.)
Krikštonių bažnyčia. (Aurelijos Babinskienės / Bendra.lt nuotr.)
Jo teigimu, kaimo gyventojai jaučia didelę atskirtį tarp valdžios ir paprastų žmonių. „Mūsų amžiaus žmonės niekam nereikalingi, ypač jei turi neįgalumą“, – svarsto 60-metį perkopęs Antanas. Jis apgailestauja, kad eidami į valdžią politikai užsiima populizmu – prižada aukso kalnus ir neįvykdo.
„Kaimas nyksta, ir išnyks, labai graudu. Žilvičių kaime buvo 13 sodybų, dabar ant pirštų galiu suskaičiuoti. Vienintelė jauna šeima gyvena“, – apmaudo neslepia Antanas. Jis kviečia atvažiuoti pavasarį, kai atbus gamta – tuomet vaizdas kaime visai daug linksmesnis.
Niekas nepriima į darbą
Darbo neranda ir Krikštonių kaime gyvenantis Juozas: „Labai norėčiau, dirbti netingiu, bet kad niekur nepriima. Mieste kitokios galimybės, galėtum kažką rasti. „Tušti kaimai. Va sodyba 20 metų tuščia. Kokia ateitis kaime? Jokios“, – sako Juozas.
Krikštónys – kaimas Lazdijų rajono savivaldybės teritorijoje, 9 km į rytus nuo Seirijų, Nemuno kairiajame krante; parapijos centras. Prie kaimo yra Krikštonių piliakalnis ir pilkapynas. Istoriniuose šaltiniuose Krikštonys pirmą kartą paminėti 1434 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Kęstutaičio raštuose. XVI a. plaukiojo keltas per Nemuną. XVIII a. pradžioje per kaimą ėjo pašto kelias. Sovietų okupacijos metais Krikštonys buvo apylinkės centras (1950–63), kolūkio centrinė gyvenvietė. Čia buvo mokykla, kultūros centras, biblioteka, medicinos punktas, paštas. Stovi 1932 m. pastatyta Krikštonių Kristaus Karaliaus bažnyčia (pastatė kunigas Jonas Reitelaitis). 1989 m. čia gyveno 413, 2001 – 304, 2011 – 228, 2019 metais – 230 gyventojų.
Vyras gyvena iš neįgalumo išmokos. Po autoavarijos jis neteko vienos kojos, vaikščioti jam padeda protezas. Juozas sako, kad darbdaviui tokių žmonių nereikia. „Buvau Užimtumo tarnyboje užsiregistravęs. Drąsiai galiu dirbti 8–9 valandas. Darbą pasiūlo, bet darbdavys manęs nenori“, – apgailestauja vyras. Jis juokiasi, kad yra išlaikomas žmonos (ji dirba Krikštonių parduotuvėje). Tačiau vyras nedejuoja: „Man blogai, bet kitiems dar blogiau, gal kiti iš viso nevaikšto.“
Aplankome Juozo kruopščiai prižiūrimą sodybą – vyras nudirba visus ūkio darbus, savo rankomis sumeistravo pavėsinę, pasirūpina malkų, augina būrelį vištų. „Aš negaliu sėdėti, reikia visada judėti“, – sako jis.
Juozo teigimu, anksčiau žmonės augindavo daugiau gyvulių, dabar niekas nieko neturi. Vos kokioj vienoj sodyboj rasi karvę. „Kad dabar neapsimoka augyt, kai viską samdyt reikia. Rudenį papjoviau paskutinę kiaulę. Daugiau neauginsiu“, – pasakoja vyras.
Kad dabar neapsimoka augyt, kai viską samdyt reikia. Rudenį papjoviau paskutinę kiaulę. Daugiau neauginsiu.
Apžiūrime Juozo rūsį. Jame – daugybė konservuotų gėrybių. „Neskursta ir tam kaime, – rodydamas maisto atsargas pasakoja Juozas. – Kurie nedirba, gal ir neturi, bet kurie stengiasi, nepražus. Daržovių konservų mes neperkam. Jei pirkti viską, būtų sunku, ką iš rudenio pasidarai, visą žiemą užtenka.“
Jei esi veiklus, visur bus gerai
Stasę sutinkame Krikštonių gyvenvietėje bevaikščiojančią su šiaurietiškomis lazdomis. Linksmo būdo moteris didžiuojasi savo kaimu ir rodo: čia parkas, o čia bažnyčia, į kurią per atlaidus suvažiuoja labai daug žmonių. Kaime veikia kultūros namai, yra jaunimo erdvė, kur jie gali sportuoti, biblioteka. Vis dėlto Stasei skauda širdį, kad žmonių mažėja. „Kaimai tušti. Autobusas važiuoja retai, paštas panaikintas, mokykla panaikinta: „Žmonės miršta, o jaunimas nepasilieka. Nebent atvažiuoja ir nusiperka sodybas.“
Stasė savo gyvenimu Krikštonyse nesiskundžia: „Kitaip nebus, ar skųsies, ar nesiskųsi.“ Senjorė, kaip pati save vadina, apeina kasdien ir 10 ir daugiau kilometrų, dainuoja kultūros namuose, vasaras leidžia rinkdama miško gėrybes.
Gyvenimas moters nelepino. Anksti žuvo vyras, teko vienai auginti 3 vaikus. Tačiau dabar ji džiaugiasi mamą aplankančiais ir jai pagelbstinčiais vaikais ir anūkais.
Ji sako, kad jei nori, esi veiklus, gali rasti kuo užsiimti ir užsidirbti. „Čia aplinkui miškai, gali pauogauti, pagrybauti. Aš gyvenimu nesiskundžiu visiškai, – sako Stasė ir pasigiria netrukus važiuosianti į Egiptą pailsėti (vaikų dovana). – Dar turiu vaikus, jie padeda, ko noriu, tą nusiperku. Dabar galiu daugiau sau leisti nei anksčiau.“ Tiesa, pasak moters, pastaruoju metu pasijuto, kad mažiau beišeina nupirkti už tą pačią sumą, bet dėl to nė kiek nesirūpina – kiek jai vienai reikia…
„Bijojau čia gyventi, dabar niekur iš čia neičiau. Yra ir kaime ką veikti“, – pasakoja Stasė.