Kai miestiečiai patys sprendžia, kaip naudoti miesto pinigus: ko moko Lietuvos ir Europos pavyzdžiai?
Kai prieš maždaug 30 metų Brazilijoje, Porto Alegre mieste, buvo nuspręsta taikyti visiškai naują praktiką – dalyvaujamąjį biudžetą (DB) ir patiems miestiečiams leisti spręsti, kaip bus panaudota beveik pusė miesto biudžeto, tikslas buvo padėti mažiau pasiturintiems piliečiams gauti didesnę viešųjų išlaidų dalį.
Bet ne tik: šiandien DB laikomas ir socialinio pokyčio įrankiu – kuriančiu bendruomenes ir jų tinklus, mokančiu pamatyti miestus žmonių akimis, užuot tiesiog išleidus lėšas svarbesniems ar mažiau svarbiems miesto pagerinimams.
Dalyvaujamojo biudžeto esminis principas paprastas: savivaldybė skiria tam tikrą biudžeto dalį gyventojų pasiūlytiems projektams įgyvendinti. Kurie iš sumanymų bus realizuoti, balsuoja ir nusprendžia patys gyventojai. Skamba nesudėtingai ir patraukliai, tačiau, pažvelgus atidžiau, matyti, kad vieno universalaus DB šablono nėra – tad kiekviena savivaldybė ieško ir atranda savų būdų, kaip šią praktiką taikyti realiame gyvenime.
Europoje dalyvaujamojo biudžeto praktikos pradėjo sklisti šio tūkstantmečio pradžioje ir šiuo metu DB savo veikloje taiko 15 didžiųjų (daugiau kaip 1 mln. gyventojų turinčių) miestų. Nepralenkiama lydere pagal projektų skaičių yra Lenkija, kurioje DB taikymas savivaldybėse privalomas pagal savivaldos įstatymą. O Italija po smukusio susidomėjimo vėl išgyvena dalyvaujamojo biudžeto renesansą.
Lietuvoje, „Transparency International“ Lietuvos skyriaus duomenimis (2021 m.), DB įgyvendina dar tik 22 iš 60 Lietuvos savivaldybių.
Vis dėlto sėkmingi pavyzdžiai užkrečia ir, kaip tvirtina kalbinti Alytaus miesto, Tauragės rajono ir Vilniaus miesto savivaldybių specialistai, šio įrankio taikymas ne tik padeda įtraukti vietos gyventojus į konkrečių sprendimų priėmimo procesą, bet ir dažnai siunčia labai aiškius signalus, ko labiausiai trūksta vietos gyventojams ir kam reikėtų skirti daugiau dėmesio iš pačios savivaldybės pusės.
Be to, DB praktika yra galimybė skatinti paauglių pilietinį aktyvumą: pavyzdžiui, Tauragėje už projektus gali balsuoti gyventojai nuo 16 m., o Lenkijoje, priklausomai nuo savivaldybės, ir dar jaunesni mokyklinio amžiaus vaikai.
Alytus pastebi kokybinį gyventojų idėjų augimą
Pirmąja, pakvietusia piliečius pačius nuspręsti, kaip ir kam bus panaudota dalis miesto biudžeto lėšų, Lietuvoje tapo Alytaus miesto savivaldybė. DB praktiką, pavadintą „Alytiškių iniciatyvos“, pradėjusi taikyti 2018 metais ir turėjusi progos išbandyti įvairius modelius, ji mokėsi iš savo klaidų ir tapo tuo pavyzdžiu, kuriuo vėliau sekė dauguma kitų DB savo veikloje pradėjusių taikyti Lietuvos savivaldybių.
Šiuo metu „Alytiškių iniciatyvose“ idėjos skirstomos į mažos apimties ir didelės apimties projektus, pirmiesiems įgyvendinti per metus skiriama iki 25 tūkst. Eur, antriesiems – iki 150 tūkst. Eur – tai sudaro apie 0,2 proc. metinio Alytaus miesto biudžeto.
Pirminis iniciatyvų sumanymas bei taisyklės bėgant laikui buvo ne kartą koreguojami ieškant geriausiai veikiančio modelio: pavyzdžiui, gyventojams balsuojant už projektus, atsisakyta reikalavimo pateikti asmens kodą, nes žmonės tą darydavo itin nenoriai, tad ir balsuojančiųjų skaičius gerokai sumažėdavo.
Neliko ir reikalavimo, kad kiekvienam laimėjusiam projektui privalo pritarti savivaldybės taryba – nes būta atvejų, kad gyventojų balsais išrinkta idėja įstrigdavo vien dėl politikų „patinka-nepatinka“ užsispyrimo. Buvo pakoreguota ir pačios idėjos pateikimo tvarka – gyventojų prašoma siūlomas idėjas labiau detalizuoti, kad būtų įmanoma kuo tiksliau numatyti būsimą projekto sąmatą.
Kaip sako Alytaus m. savivaldybės atstovė Agnė Grigaliūnaitė, šiuo metu žvelgiant į alytiškių siūlomus projektus dominuoja ne kiekybė, bet kokybė. „Pernai balsavimui buvo pateikti tik du projektai, tačiau abu įdomūs, kokybiški ir reikalingi miestui. Matome, kad žmonės nuosekliai apgalvoja, tikslingai pasirenka vietas. Dominuoja infrastuktūros pagerinimo projektai miesto širdyje arba erdvėse šalia daugiabučių namų, parkuose. Mažosioms idėjoms siūlomi labiau minimalistiniai, bet jaukūs sprendimai, o didžiosioms – aplinką gerinantys projektai arba tokie, kurie kuria svarbos jausmą, pavyzdžiui, „Alytus-Myliu“ vartai“.
Tarp pačių alytiškių pasiūlytų ir išrinktų bei įgyvendintų projektų – „Miesto sodo koncertinė erdvė“, A. Matučio parkas – erdvė vaikams, „Jazminų parkas“, grilio zonos Jaunimo parke, bronzinės voverės su riešutu skulptūra, grojantys suoliukai.
Kiekviena savivaldybė kuria unikalų receptą
„Idėja Tauragei“ – taip dalyvaujamąjį biudžetą pavadino Tauragės r. savivaldybė, savo programą kūrusi pasiremdama Alytaus m. ir Klaipėdos r. savivaldybių pavyzdžiais. Tačiau juos adaptavo pagal savo poreikius: kad būtų geriau atspindėti miesto ir rajono gyventojų poreikiai, buvo pasirinktos trys kategorijos, kuriose gyventojai gali teikti idėjas – mažos apimties (iki 20 tūkst. Eur) projektai Tauragės miesto seniūnijoje bei rajone ir didelės apimties projektas (iki 60 tūkst. Eur) Tauragės rajone. Beje, kaip pastebi Tauragės savivaldybės atstovas Kasparas Bertašius, rajono gyventojai aktyvesni nei miesto – ne tik aktyviau balsuoja, bet ir pasiūlo daugiau projektų.
„Idėjai Tauragei“ skiriama kiek daugiau nei 0,12 proc. bendro metinio savivaldybės biudžeto. Kasmet gyventojai pasiūlo 12-15 idėjų, už kurias vėliau balsuojant išrenkami visų trijų kategorijų nugalėtojai. Aktualiausia tauragiškiams – poilsio ir žaidimų erdvės vaikams, treniruokliai, gyvenamosios aplinkos sutvarkymas. Tarp įdomesnių projektų – mobili scena, kuri gali būti naudojama tiek renginių metu, tiek kaip laisvalaikio erdvė ar aplinkos akcentas.
„Gyventojai dažniausiai siūlo tas idėjas, kurios susijusios su arčiausiai jų esama gyvenamąja aplinka. Paprastai jos būna ne individualios, bet sukurtos kartu su kitų gyventojų, ugdymo įstaigų ar bendraminčių bendruomenėmis – ir tai džiugina, nes prie kiekvienos idėjos prisideda didesnis ratas žmonių. Tie patys žmonės vėliau aktyviai įsitraukia tiek balsuodami už idėjas, tiek ragindami tą daryti kitus,“ – sako K. Bertašius.
Pirmieji metai – pasibandymui
Kiek kitu keliu ėjo Vilniaus miesto savivaldybė, kurdama dalyvaujamojo biudžeto programą „Dalyvauk“: remdamasi Gdansko, Helsinkio, Alytaus ir Šiaulių miestų geraisiais pavyzdžiais, pirmiausia savo sukurtą modelį ištestavo pilotinėse seniūnijose.
„2021 metais vykdėme pilotinį projektą 3 Vilniaus seniūnijose tam, kad pamatytume ir įsivertintume visą procesą, galimas rizikas bei klaidas. 2022 metais, patikslinus procesus bei jų aprašus, jau dalyvavo visos seniūnijos. Iš viso tuomet dėl patinkančios idėjos balsavo apie 3 000 vilniečių – o tai nėra daug. Mūsų tikslas ambicingas: norime pasiekti iki 20 proc. gyventojų, priimančių sprendimus dėl Vilniaus miesto dalyvaujamojo biudžeto lėšų panaudojimo,“ – tvirtina Vilniaus miesto savivaldybės atstovė Daiva Mikulskienė.
2022 m. buvo įgyvendintos pirmojo DB idėjos: įrengtas Justiniškių pasivaikščiojimo takas visiems metų laikams, Balsių futbolo aikštelė ir treniruoklių zona, paplūdimio erdvė prie Vilnelės.
Kaip parodė pirmieji dveji „Dalyvauk“ metai, vilniečiams aktualu poilsio ir sporto zonos, laisvalaikio vietos, želdynai. Siūlomos augintinių vedžiojimo aikštelės, lauko bibliotekėlės, grilio zonos, prieskonių sodai, išlieka populiarūs lauko teniso stalai, riedučių kalneliai.
Europos lyderės Lenkijos pamokos
Lenkija yra nurodoma kaip Europos lyderė pagal dalyvaujamojo biudžeto taikymą šalyje: tai lemia įstatyminė bazė, pagal kurią DB yra privalomas visose savivaldybėse. Tačiau, kaip pabrėžia šios praktikos taikymo specialistai, privalomumas toli gražu nepaverčia DB savaime kokybišku ir realias problemas sprendžiančiu įrankiu.
„Jei žvelgsime iš įgyvendintų projektų perspektyvos, taip, iš tiesų kiekvienas Lenkijos miestas turi dalyvaujamąjį biudžetą. Privalo turėti – taip numatyta savivaldos įstatymu. Iš kitos pusės, tai priežastis, kodėl dalyvaujamasis biudžetas tampa vis mažiau efektyvus. Kad jis būtų efektyviai kontroliuojamas, buvo sukurti konkretūs įstatymai, numatantys, kaip gali būti išleidžiami pinigai, kas juos leidžia ir kodėl. Kiekvienas miestas vadovaujasi tomis pačiomis taisyklėmis, nepriklausomai nuo jo dydžio, biudžeto, istorinio konteksto. Bet juk ši praktika yra ne apie pinigų išleidimą. Tai labiau procesas, padedantis kurti bendruomenes, grupes ir jų sąveikas – jis privalo būti lankstus, kintantis ir adaptuojamas pagal poreikius. Tačiau Lenkijoje taip nėra. Tad mūsų savivaldybėms belieka iš paskutiniųjų stengtis prisitaikyti prie taisyklių, nepažeidžiant įstatymų. Ar tai efektyvu? Būtų žymiai efektyviau, jei neliktų varžančių visuotinių reguliavimų,“ – įsitikinęs jau kelis dešimtmečius DB savo veikloje taikančio Lenkijos Lodzės miesto Vietos iniciatyvų biuro inspektorius Przemek Górski, su DB veiklomis dirbantis jau ne vienerius metus įvairiose Europos šalyse.
Pasak jo, nors Lenkija iš tiesų vykdo daugiausiai DB projektų Europoje, dauguma jų toli gražu nėra tokie puikūs, kaip norėtųsi. Kur kas geresniais pavyzdžiais jis laiko Šveicariją ar Vokietiją – šalis, kur dalyvaujamoji demokratija yra brandi. Taip pat ir Ukrainą – kur yra akivaizdus poreikis derėtis ir kartu spręsti, kaip bus panaudotos labai ribotos lėšos.
Žvelgdamas į DB keliu dar tik pradedančią eiti Lietuvą, P. Górski pataria atkreipti dėmesį į jo miesto – Lodzės – klaidas ir jų nekartoti: „Mes neišmokėme miestiečių kalbėtis vieniems su kitais ir neišugdėme grupių, kurios galėtų vienos kitoms oponuoti (pavyzdžiui, automobilių vairuotojai vs. dviratininkai), kurios gebėtų ne kovoti viena su kita, bet bendradarbiauti ir padėtų atrasti aukso viduriuką, sukuriant didesnį gėrį – miestą, kuriame gera visiems. Be to, darėme ir procedūrinių klaidų, kurios sukūrė stambesnių institucijų (pvz. mokyklų) monopolį: kuo didesnė institucija, tuo daugiau balsų ji duoda, vadinasi, jai aktualiam projektui laimėti kur kas lengviau. Savo ruožtu norėčiau perspėti programos vykdytojus nepamiršti dialogo tarp visų dalyvaujančių pusių. Dalyvaujamasis biudžetas turi būti visuomeniškas projektas – jei norite, kad jis veiktų, kiekvienam turite suteikti žinių ir galimybę dalyvauti diskusijose bei sprendimų priėmime. Edukuokite ir tarkitės – taip visi gausite daugiausiai naudos“.
Italijos posūkis
Italija, kurioje DB pradėtas taikyti nuo 2001 metų, išgyveno permainingus laikotarpius: pirmuosius aštuonerius metus nuosekliai augęs, 2009-2014 m. laikotarpiu DB populiarumas ženkliai smuko. Įtakos tam turėjo tiek įvesti specifiniai apribojimai gyventojų teikiamoms idėjoms, tiek paties DB pavertimas politiniu įrankiu ir dėl to itin dažnai įstrigdavęs laimėjusių idėjų realizavimas.
Tik praėjusio dešimtmečio viduryje reikalai ėmė taisytis: tam prireikė ne tik politinių permainų, bet ir bent kelių itin sėkmingai realizuotų pavyzdžių, kurie nuvilnijo per Italiją, įkvėpdami kitus miestus ir paskatindami vis daugiau savivaldybių sugrąžinti arba pradėti vykdyti DB veiklas.
Pavyzdžiui, vienu tokių įkvepiančių projektų tapo Milano programa „Conto, Partecipo, Scelgo“ (it. „Esu matomas, dalyvauju, pasirenku“), kurio metu miesto gyventojai galėjo nuspręsti, kokioms idėjoms įgyvendinti atiteks 9 mln. Eur. Iš viso buvo sulaukta daugiau kaip 600 idėjų, iš kurių 40 buvo pateiktos balsavimui ir už kurias balsavo per 30 tūkstančių miestiečių (Milane gyvenantys, dirbantys ar studijuojantys gyventojai).
Buvo atrinkta po vieną projektą devyniems savivaldybės rajonams, kurių kiekvieno įgyvendinimui skirta iki milijono eurų. Projektas, kurio metu sostinės gyventojai balsavo už žalių zonų sukūrimą, rajonus sujungiančius naujus dviratininkų bei pėsčiųjų takus ir net automatiškai išsivalančių tualetų tinklą gausiausiai turistų lankomose zonose – susilaukė didelės sėkmės ir paskatino į DB sukti kitas Italijos savivaldybes.
Italų pamoka Lietuvai: kuo daugiau sėkmingų pavyzdžių sklaidos – tai skatina prie dalyvaujamojo biudžeto veiklų jungtis ne tik naujas savivaldybes, bet ir sužadina pačių vietos gyventojų aktyvumą, nes padeda kiekvienam pasijusti ir sprendimų priėmėju, ir tiesioginiu tų sprendimų naudos gavėju.
Kaip rodo Lietuvos dalyvaujamojo biudžeto praktikos, tai yra gera proga bendruomenių iniciatyvoms. Kita vertus, Europos atvejai atveria dar daugiau idėjų – ši iniciatyva, kaip rodo tarptautinio projekto „T-Factor“ dalyvių patirtys, gali tapti įrankiu (laikinai) įveiklinant apleistas ir tuščias miestų erdves ar išnaudojant paprastai ilgą regeneruojamų teritorijų „laukimo“ laiką laikinosioms veikloms.