DŽ redakcijos nuomonė
Andrius Tapinas sujaukė ramų ir patogų savivaldybių tarybų narių gyvenimą. Jis kaip koks lokys atkėlė bičių avilio dangtį ir sukėlė šaršalą. Kas nežinojo, tai po A. Tapino demaršo per savivaldybių buhalterijas tikrai sužinojo, jog būti savivaldybės tarybos nariu ne tik garbinga, bet ir pelninga. Juk tarybos nariui prisidurti prie tiesioginiame darbe gaunamos algos bent penkiais šimtais ar net tūkstančiu eurų visai neblogai. Nors už tuos kancpinigius parduotuvėje dešros nenusipirksi, tačiau pilk už juos kurą į automobilį ir dykai apvažiuosi aplink Žemės rutulį.
„Tapino skaičiuoklė“ jau ne vienam smulkaus ir šiek tiek rimtesnio žanro politikui įvarė nemažai nerimo. Kai kam dėl nepateisintų kanceliarinių išlaidų jau buvo pasiūlyta palikti ministro postą, o „Vardan Lietuvos“ vedlys Saulius Skvernelis pareiškė, jog jei savivaldybių tarybose dirbusiems 5 merams ir 125 tarybų nariams kils problemų dėl kanceliarinių pinigų panaudojimo teisėtumo, tai jie bus šalinami iš partijos.
Ir čia norom nenorom metame žvilgsnį į Lazdijų tarybos narių kancpinigių panaudojimo ataskaitą. Žinoma, juokingiausia Lazdijų lentelėje tai, kad ten nėra nė vienos tarybos nario pavardės, o tik slaptažodis „tarybos narys“. Ir nei A. Tapinas, nei kiti nesužinos, kaip, pavyzdžiui, kancpinigius panaudojo merė ar jos pavaduotojas, kiti tarybos nariai. Akivaizdu viena, kad Lazdijų tarybos nariai per 2019–2022 metus išleido po daugiau nei 10 tūkst. eurų kancpinigių ir beveik visus tuos pinigus išnaudojo pildami kurą į savo automobilius. Taigi, Lazdijuose nieko naujo ir nieko skandalingo. Ta pati praktika, kaip ir kitose savivaldybėse. Bent dabar.
Nors dėl kancpinigių Lietuvoje kilo didelis šaršalas, tačiau visi supranta, jog tie pinigai yra neįformintas tarybos nario atlyginimas, už kurį nereikia mokėti mokesčių. Čia labai panaši gudrybė į dalnaboiščikų arba fūristų apmokėjimą, kai vietoj atlyginimo jiems mokami dienpinigiai.
O juk galima viską sutvarkyti, pavyzdžiui, įforminti tarybų nariams adekvatų oficialų atlyginimą ir pridėti, tarkim, po 50 eurų kancpinigių. Kitas variantas – praplėsti kancpinigių panaudojimo ribas, kad už juos būtų galima pirkti savo rajone pagamintas prekes ir produktus, taip būtų remiamas vietinis verslas. Čia nieko nauja – prisiminkime A. Smetonos laikus, kai valdininkai iš savo atlyginimų būtinai turėdavo pirkti lietuviškas žąsis.
Sistemą, kaip išspręsti kancpinigių rebusą, praėjusį antradienį pasiūlė politologai Mauzeris ir Sūrskis: reikia tarybos nariams išdalinti tarybos nario kortelę, kurioje būtų žymima, ką jis nusipirko už jam skirtus pinigus. Pavyzdžiui, perki Jurkevičiaus duoną, gauni kortelėje specialų spaudą, remontuoji automobilį pas Darių ar perki gėles iš Ginto, vėl gauni žymę. Ir politiko sąžinė tyra, ir verslininkas klesti.
Juk svajoti dar neuždrausta?
REDAKCINIS STRAIPSNIS (vedamasis) – redakcijos nuostatas atspindintis, jos vardu parašytas, neretai nenurodant konkretaus autoriaus, rašinys, dažnai atsiliepiantis į kokius nors įvykius, paaiškėjusius faktus, tendencijas. Būdinga nedidelė, neretai vienoda visiems leidinio redakciniams straipsniams apimtis, glaustas minčių dėstymas, tezių pobūdžio argumentacija, naudojami publicistinės retorikos elementai. Įprasta pateikti išvadas, apibendrinimus, atspindinčius redakcijos nuostatas. / Žurnalistikos enciklopedija /