Prieš tris savaites Lazdijų M. Gustaičio gimnazijai pradėjusi vadovauti Erika Poškevičienė sako: „Norėčiau, kad mūsų gimnazija būtų žinoma Lietuvoje, kad čia vaikai gautų tokio paties lygio išsilavinimą, kaip ir jų bendraamžiai Vilniuje ar Kaune, kad visi norėtų joje mokytis“. Nedirbusi sovietmečio mokykloje, naujosios kartos nepriklausomos Lietuvos pedagogė ir vadybininkė E. Poškevičienė, turinti puikų išsilavinimą ir lyderio savybes, metė sau iššūkį ir iš Alytaus atvyko į Lazdijus tam, kad gerėtų mūsų gimnazijos moksleivių rezultatai, kad ji taptų nacionalinio lygio visapusiško ugdymo įstaiga.
Apie įgytą kvalifikaciją, iššūkius, kurie laukia Lazdijuose, vadovavimo stilių ir žmogišką laimę „Dzūkų žinios“ kalbasi su E. Poškevičiene.
– Papasakokite apie save, kaip dėliojasi Jūsų profesinis kelias?
– Esu tikra alytiškė. Mano pagrindinė specialybė – pradinių klasių mokytoja, turiu 22 metų pradinių klasių mokytojos patirtį. Kai dirbau pradinių klasių mokytoja, man tai nebuvo vien pamokos, nedirbau tik tam, kad dirbčiau, visą laiką šalia to buvo ir kitų dalykų. 14 metų dirbau vienoje mokykloje, paskui mane pakvietė į kitą mokyklą – „Šaltinių“ progimnaziją, kur dirbau 8 metus ir išleidau dvi pradinukų laidas. Visą laiką stengiausi neapsiriboti vien kasdieniu darbu, rašiau įvairius projektus, pavyzdžiui, bendradarbiavimo su ispanais ir turkais, tai tuo metu buvo nauja, nes vaikai važiavo į užsienį. Dar vienas didelis projektas – „Kompiuteris kiekvienam vaikui“. 2013 metais buvau ta mokytoja, kuri gavo visiems savo klasės mokiniams ir sau nešiojamuosius kompiuterius. Lietuvoje buvo tik trys mokyklos, kurių klasės buvo aprūpintos kompiuteriais, tokias klases turėjo Vilnius, Šiauliai ir Alytus. Supratau, kad norėčiau imtis vadybinio darbo. Tada atsirado galimybė studijuoti ISM, per dvejus metus baigiau magistro studijas, tai buvo lyg dovana, kurią reikėjo išpakuoti.
Dirbdama pradinių klasių mokytoja, baigiau anglų kalbos studijas, kad galėčiau pradinukams dėstyti anglų kalbą. Kaip pradinių klasių mokytoja, aš pasiekiau ir horizontalią, ir vertikalią karjerą, savo klasėje dėsčiau viską, išskyrus tikybą ir šokį. Pirmoji Alytuje 2012 metais apsigyniau pradinių klasių mokytojo eksperto kategoriją, tai šioje srityje jau buvo viskas pasiekta. Tada išėjau į vadybą, tapau lopšelio-darželio direktore, ja dirbau šešerius metus.
– Kaip sugalvojote dalyvauti konkurse Lazdijų gimnazijos direktoriaus pareigoms užimti?
– Tai daugiabriaunis sprendimas. Pirmiausia, tai iššūkių ieškojimas, nes toks mano kelias. Kažkuriuo momentu, švenčiant darželio 50-metį, tai buvo gruodį, man atėjo suvokimas, kad čia jau viską padariau, viskas vyksta, kaip turi būti, jau nebėra erdvės kurti. Tada nusprendžiau dalyvauti konkurse. Lazdijų kraštas man mielas, nes čia praleidau savo vaikystę. Varviškė, Kapčiamiestis, Veisiejai – tai vietos, kur vaikystėje ir jaunystėje vasarodavau. Kitas dalykas – Lazdijai nėra toli nuo Alytaus. Svarbu ir tai, kad apie Lazdijų rajono savivaldybę buvau girdėjusi, jog čia labai rimtas požiūris į švietimą, kad čia suvokiama, jog regione švietimas turi būti pagrindų pagrindas. Tas tikėjimas švietimo svarba Lazdijuose buvo vienas iš svarbiausių variklių, dėl ko nusprendžiau dalyvauti konkurse. Vadovauti gimnazijai irgi iššūkis. Čia matau daug galimybių. Einant į konkursą, buvo noras kurti ir išnaudoti savo potencialą.
– Gyvenate Alytuje, dirbate Lazdijuose. Ar negąsdino toks gyvenimo būdas?
– Kasdien važinėju į darbą iš Alytaus. Mano vaikai jau užaugę: dukrai 27-eri, sūnui 25-eri. Jie buvo tie žmonės, kurie man padėjo atsikratyti abejonių dėl važinėjimo į Lazdijus. Dukra 7 metus gyveno Didžiojoje Britanijoje, ji pasakojo, jog ten žmonės į darbą ne tokius atstumus važinėja. Dabar dukra gyvena Alytuje, o dirbti važinėja į Kauną.
– Su kokiais iššūkiais susidūrėte, atėjusi į Lazdijų gimnaziją?
– Švietimo įstaigų vadybos dalykai yra panašūs, jie man žinomi. Gimnazijoje reikia daug dalykų sustyguoti, kad gerėtų mokinių pasiekimai, o jie negerės, jei mes negerinsime mokinių lankomumo. Čia bus iššūkiai susidėlioti: ar visuose renginiuose reikia vaikų, ar jie turi būti pamokose? Manau, kad reiks apie tai kalbėtis su savivaldybe ir priimti bendrus sprendimus. Turime apsispręsti, ko mes norime – ar aktyviai dalyvauti renginiuose, ar ieškoti balanso, kuris vestų prie gilesnio mokymosi. Tai ne tik Lazdijų problema, tai visos Lietuvos problema. Čia reiks daug padirbėti. Tėvai nori vaikus pasiimti iš mokyklos, nors iki mokslo metų pabaigos dar mėnuo, jie nori juos išsivežti į užsienio keliones, atostogauti. O mokslai tai nukenčia.
– Kokios Jūsų nuostatos pedagogų kolektyvo atžvilgiu? Esate diktatorė ar demokratė?
– Jei reikėtų save pristatyti, tai pirmoji mano nuostata – pagarba žmogui, bendradarbiavimas ir kalbėjimas, nes tik kalbant, gimsta tiesa ir atsiranda sprendimai.
– Kalbėti tiesai?
– Reikia kalbėtis su žmogumi į akis, o ne apie žmogų už akių. Kalbėkim čia ir dabar, manau, esu telkiantis lyderis, bet esu reikli sau ir kitiems. Turi būti susitarimai, ir jų turi būti paisoma. Kol mes nesusitarėm, aš nereikalauju, bet jei susitarėm, tai turime to laikytis. Demokratija tuo ir žavi, kad iki tam tikro laiko tariamės, bet kai susitarėm, to laikomės.
– Teko girdėti, jog su kolektyvu siekiate bendrauti ir neformalioje aplinkoje.
– Tai yra geras kelias pažinti savo aplinką, žmones. Įvairios ekskursijos, buvimas kartu įvairiomis progomis sukuria kitokį santykį, emociją, be kurių negali būti gero santykio darbe. Visą laiką buvau už tokį bendravimą.
– Ar Jums emociškai nesunku, atvažiavus dirbti į svetimą vietą?
– Aš pasiilgstu tos aplinkos, kurią turėjau Alytuje, darželyje, ilgiuosi komandos, bet tikiu, kad ir čia taip pat bus gerai. Jaučiuosi taip, lyg čia būtų mano vieta, atrodo, jog dirbu čia kokius dešimt metų, nors iš tikro tik trečia savaitė. Žmonės aplinkui atviri ir draugiški.
– Paprastai būna, kad, atėjus naujam vadovui, kolektyve prasideda intrigėlės, vieni puola pataikauti, kiti pakampėse apkalba. Ar to dar nepajutote?
– Nejaučiu nusistatymo prieš save, sutinku daug šiltų žmonių. Dar ne su visais asmeniškai pabendravau, bet bus dar birželis, tai iki atostogų norėsiu su visais asmeniškai susitikti. Didelis kolektyvas, daug žmonių, nesijaučiu vieniša, nesijaučiu atstumta, matau, kad žmonės eina į kontaktą. Tai rodo, kad kartu bus gera dirbti.
– Kokie Jūsų pomėgiai?
– Skambės banaliai – skaityti knygas ir keliauti. Taip pat esu linkusi viską išbandyti. Jei gyvenimas man pamėtėjo galimybę, tai aš ją imu. Man patinka savanoriauti, tą dariau ligoninėje per pandemiją, taip pat savanoriavau per Europos krepšinio čempionatą, kai jo rungtynės vyko Alytuje. Noriu save išbandyti įvairiose srityse, dar esu Vilniaus kolegijos lektorė.
– Kokią matote Lazdijų gimnaziją po penkerių metų?
– Tokią, į kurią atvažiuotų mokytis moksleiviai ne tik iš Lazdijų krašto, bet ir iš visos Pietų Lietuvos, kurią žinotų Lietuvoje, tokią, kuri pozityviu nusiteikimu būtų krašto šviesos centras. Matau gimnaziją kaip traukos objektą, kultūros vietą, kur vaikai gauna visavertį ugdymą. Mūsų gimnazijoje vaikai turi turėti ne mažiau galimybių nei jų Vilniaus ar Kauno bendraamžiai.
– Ar Jūs laimingas žmogus?
– Taip (juokiasi). Net kartais būna taip, kad, kai nuvažiuoju į sodybą, atsikeliu ryte, stoviu kur nors po obelimi ir pagalvoju: „Aš laiminga“. Ir stengiuosi tą jausmą išsaugoti, išlaikyti, stengiuosi branginti tai, ką turiu, mokausi susidėlioti gyvenimą taip, kad darbas ir asmeninis gyvenimas turėtų balansą. Šeimai, visiems artimiesiems reikia skirti laiko, stengiuosi, kad savaitgaliai ir atostogos būtų suplanuotos produktyviai. Darbas gali būti ne vienas, bet tie žmonės, kurie svarbūs, yra nesikeičiantys.