Dabar labai populiaru girtis, jog viena ar kita savivaldybė dalyvauja „Tūkstantmečio mokyklų“ projekte ir gaus solidžias pinigų sumas. Šiame projekte dalyvauja ir Lazdijai, suvieniję pajėgas su Druskininkų švietimo atstovais. Savivaldybių vadovai, švietimo skyrių vedėjai ir mokyklų direktoriai krykštauja, kad projektas suteiks plačias finansines galimybes. Tačiau Konstitucinis Teismas priėmė sprendimą, jog šis projektas neatitinka Lietuvos Konstitucijos. Nemaža dalis specialistų taip pat skeptiškai vertina šį projektą. „Dzūkų žinių“ skaitytojams pateikiame kolegės iš Kėdainių, laikraščio „Rinkos aikštė“ žurnalistės Eglės Kuktienės, analitines įžvalgas apie „Tūkstantmečio mokyklų“ projektą, kurios turėtų sudominti ir mūsų savaitraščio skaitytojus.
Dalyvaus tik maža dalis mokyklų
Visa šalies švietimo sistema šiuo metu išgyvena sukrečiančius pokyčius. Nors švietimas, rodos, turėtų būti įpratęs – tai, ko gero, bene daugiausia reformų purtoma sritis. Ir vis dėlto, net ir stabilumo seniai nematę švietimiečiai itin sunkiai priima taip Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos liaupsinamą „Tūkstantmečio mokyklų“ projektą.
„Lygūs ir lygesni“, „parodija“, „pinigų švaistymas“ – tokiomis ir panašiomis frazėmis apie projektą atsiliepia patys pedagogai, kurių prašymas „leiskite mums ramiai dirbti“ lieka užgožtas ministerijos lozungų apie kažin kokius vakarietiško švietimo stebuklus, kuriuos tos „Tūkstantmečio mokyklos“ atneš į Lietuvos ugdymo sistemą.
Nors ministerija, kalbėdama apie „Tūkstantmečio mokyklų“ projektą, akcentuoja lygias galimybes visiems mokiniams, šiemet projektas optimistiškomis prognozėmis pasieks 150 bendrojo lavinimo mokyklų, nors visoje Lietuvoje jų yra beveik tūkstantis.
Be abejonės, niekas nesitiki, kad projektas gali kokybiškai startuoti visose mokyklose, tačiau kur toji lygybė, kai vienos švietimo įstaigos bus palepintos įspūdingu finansavimu, o kitos ir toliau bus paliktos kapanotis ant išgyvenimo ribos, neturėdamos net už ką vadovėlių nupirkti?
10 milijonų eurų – tiek kainuos ši reforma. 10 milijonų nusės klerkų kišenėse, mat reformos nevyksta be biudžetininkų indėlio. Ir nors galima pagalvoti, kad jei 200 milijonų pasieks mokyklas, na, nejau gaila tuos 10 milijonų valstybės tarnautojams paaukoti? Gal ir nebūtų gaila, jei pedagogai matytų tokios reformos prasmę ir naudą. Dabar, panašu, nemato, tad ir tie 10 milijonų skamba kaip peilis į paširdžius pedagogams, kurie kažkokio padoresnio atlyginimo sulaukti gali tik sulipę į ministeriją per langus ir užsibarikadavę iš vidaus.
Ekspertai – kritiški
Kodėl visa tai vyksta? Todėl, kad Lietuvoje taip įprasta, – sako reformas itin aršiai kritikuojantis žurnalo „Reitingai“ redaktorius Gintaras Sarafinas. – Pas mus dauguma projektų vyksta pagal pinigų įsisavinimo mechanizmą. Yra milijonai, tai tikrai bus ir kas juos įsisavins. Nei savivaldybės, nei mokyklos labai negalvos, ar sistema logiška, ar ne, duos ji laukiamų rezultatų ar ne, pagerės mokinių pasiekimai ar nepagerės, jos tiesiog ateis, pasiims tuos milijonus ir juos sunaudos (arba įsisavins). Jeigu taip vyko iki šiol, kodėl kas nors turėtų keistis. O į popierius surašysime viską, ko tik pageidaus ministerija“.
Jis ne vienintelis ekspertas, malantis į miltus ministerijos planus.
„Pinigų paskirstymas remiasi Pavlovo principu. Jūs padarote tai, ką mes norime – tinklo pertvarką pagal ŠMSM, pakeliui sukuriate „pažangos planą“, o mes jums – pinigus. Tas principas yra geras, jei „Pavlovas“ (šiuo atveju ŠMSM) geriausiai žino, ko reikia „šuniui“, t. y. savivaldybėms, kad mokymo(si) rezultatai šokteltų į viršų.
Tačiau ar tikrai taip yra? Abejoju“, – yra sakęs ir Gintautas Cibulskas, KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto docentas, edukologas, lyderystės ekspertas.
Klausimų daugiau nei atsakymų
Konstitucinis Teismas priėmė sprendimą, kad ši programa neatitinka šalies Konstitucijos. Prezidentūra kelia abejonių dėl reformos ir siūlo pristabdyti arba net visai sustabdyti, o Seimo Švietimo komitetas žeria klausimus, į kuriuos atsakymų nesulaukia.
„Kai mes paklausėme per Švietimo ir mokslo komiteto posėdį, kiek yra socialinės, ekonominės ir kultūrinės atskirties vaikų įtraukta ir kaip tą pažangą matuosime, tai mums negalėjo pasakyti skaičiaus.
Aš turiu daugiau klausimų nei atsakymų. Manau, kad reikėtų įvardinti problemas ir tada ieškoti sprendimo galimybių. Gražiai piešti mes galime, bet tas piešinys man nesipiešia“, – sako švietimietė, habil. prof. dr. Vilija Targamadzė ir priduria, kad ministerijos nustatyti ugdymo sistemos rodikliai yra neadekvatūs, o juos nustatė keli susirinkę ministerijos klerkai.
Bet ŠMSM sako – Konstitucinio Teismo sprendimas klaidingas, kritika nekonstruktyvi, o ministrė išvis nesupranta, apie ką čia tie kritikai kalba.
Ir, kaip ir visada, ministerija ginasi, kad „nenuleidinėjo“ jokios tvarkos iš aukščiau, esą su savivaldybėmis buvo kalbėtasi ir tartasi, rasti sutarimai, tenkinantys visas puses.
O savivaldybė, visuomenei ir mokykloms atnešdama krepšį baisių pokyčių, sako – nieko padaryti negalime, taip liepia ministerija. Galime arba sutikti, arba negausime finansavimo.
Tai taip vyksta regionų stiprinimas – iliuzija, kuria valdantieji veikiausiai bando užliūliuoti patys save. Vienoda retorika girdima tiek švietimo, tiek sveikatos apsaugos sistemos reformose – „mes tik siūlome ir patariame, o jūs darykite, kaip jums geriau“.
„Rinkos aikštės“ ir „Dzūkų žinių“ informacija
