Dineta Babarskienė
Keliautojai, važiuodami pro senąjį Širvinto ąžuolą, pastebėjo, jog ant jo auga iš tolo gerai matoma geltonai oranžinės spalvos kerpė – geltonpintė. Tačiau ne visi žino, kad tai valgomas grybas, netgi delikatesas. Vieni ieško, renka, o kiti aplenkia. Ne visus ir aplanko sėkmė surasti geltonpintę. Jei jau randa, tempia namo pilnus krepšius. Anksčiau pas mus šių grybų išvis nieks nerinkdavo, kitur geltonpintės – mėgstamos nuo seno.
Tik jau ragavę ir pamėgę šių grybų parsineša iš ąžuolynų, randa ir ant gluosnių, uosių, klevų, guobų. Pasirodo, geltonpintė gali augti ir labai drėgnose, ir sausose vietose. Savo spalva primena omletą, o skoniu krekenas. Vyresnieji puikiai atsimena jų skonį: kiekvieną pavasarį, kai karvės atsiveda veršiukų, tekdavo paragauti pirmojo pieno – krekenų, dabar gražiai lietuviškai vadinamų karvių priešpieniu. Tačiau, ko gero, vis tik geltonpintės skonį kiekvienas apibūdins kitaip. Yra tokių, kurie paragavę šių grybų manė, jog valgė vištieną. Geltonpintės skonis – neįprastas, net egzotiškas. Tiesa, ne paslaptis, jog daugelis pirmąkart geltonpintės vis tik ragauja su baime. Senieji dzūkai jas rinkdavo ir valgydavo: jokio stebuklo čia nematė ir gurmanais savęs nevadino. Jiems tai įprastas grybas, kurį, kaip ir visus kitus, kada randa, tada ir valgo. Tiesa, specialistai įspėja, kad ragauti jas reikia atsargiai.
Paruošti geltonpintę galima įvairiais būdais. Kai kurie verda, tačiau dažniausia kepa. Ji itin skani pakepta ant sviesto, su grietine ir svogūniukais, tinka ir su spirgučiais. Kiti ją valgo su vištiena. Dar kiti sako, kad tai puikus garnyras prie aštrių mėsos patiekalų. Paruošti paprasta, o skonis – dieviškas. Tiesa, žinovai tikina, kad iš geltonpintės galima paruošti ir troškinius, ir sriubas. Svarbiausia parsinešti jauną geltonpintę, tada ji – skaniausia. Jauna geltonpintė būna minkštutė, sultinga, malonaus citrusinių vaisių kvapo, geltonai oranžiniu minkštimu. Jei sumanysite paragauti jau senokai augančios geltonpintės, vargu, ar sužavės jos skonis. O jau ir sukietėjusi bus, tad praktiškai nevalgoma. Ragavusieji sako, kad tuomet jos skonis primins „kerzavą čebatą“. Tad jei jau matote, kad geltonpintė sena, geriau palikite ją miške: užteks to, kad pasigėrėsite jos nepaprastu grožiu. Rinkti patariama jaunas geltonpintes. Jų galima surasti miškuose nuo pavasario iki pat rudens. Tad nereiktų nustebti, rudenį suradus jauną geltonpintę. Dabar tokia gražuolė kaip tik ir auga ant senojo Širvinto ąžuolo. Šis išskirtinis ąžuolas žaliuoja Širvinto miške, Metelių regioniniame parke.
Kai dzūkų itin vertinami baravykai iš Dzūkijos iškeliavo į kitus Lietuvos regionus: Aukštaitiją, Žemaitiją, dažnas ima dairytis į neįprastus grybus. Ėmė rinkti žvynabudes, kurias anksčiau ne visi rinko, o ir nežinojo, kad jos valgomos, kad iš jų galima išsikepti skaniausius kepsnius. Tačiau ir jų šiemet dzūkų miškuose ne per daugiausiai. Šeštadienį vykusiose Jotvingių grybavimo varžybose, kurias organizavo gamtininkas Ramūnas Buinauskas ir asociacija Onkologinė savipagalba Lazdijuose su savo vadovu Kęstučiu Žaliu priešakyje, įsitikinta, jog grybų beveik nėra: iš Giraitės miško parsinešta vos po kelis šimtus gramų grybų ir net dar mažiau, tarp jų vos viena žvynabudė. Tiesa, Kapčiamiesčio miškuose, drėgnesnėse vietose, vietiniai tokias žino, grybų, sako, randa.