Rugsėjo 3 dieną Lazdijų rajone, šalia Dusios ežero pakrantės (prie pat kelio Janėnai– Meteliai) esančioje privačioje pievoje įrengtame lėktuvų pakilimo ir nusileidimo take, buvo nutūpę 11 ANBO eskadrilės privačių ultralengvųjų lėktuvėlių. O proga tam buvo paprasta – jų idėjinis vadas „viecinis“ Juozas Talandis tradiciškai pakvietė savo bendraminčius lakūnus su šeimos nariais čia, gražioje Dzūkijoje, linksmai praleisti laiką, paplaukioti jachtomis, tuo pačiu paskraidinti vietos gyventojus.
„Pilotų net neskaičiavau, kiek čia atvyko, tačiau lėktuvų yra 11, – linksmai apie aviatorių susibūrimą prie Dusios pradėjo pasakoti J. Talandis. – Pas mus nėra jokio narių registro, tačiau kas nori, prisijungia ir dalyvauja ANBO atstatymo projektuose, programoje. Turime tam gražią uniformą ir dideles širdis jungtis bei karštą užsidegimą skraidyti.“
Netrukus nusileidus keturviečiui lėktuvui „L-60 Brigadyr“, iš jo su didžiausiomis emocijomis, lakūnui padedant, lipo moterys. „Jau nežinau, nei kurią kojytę pirma dėti ant laiptelio“, – neslėpdama patirto azarto ore, kalbėjo viena iš jų. „Įspūdis nerealus! Čia kaimynystėje gyvenant, staiga pamatyti savo kaimą, ežerus iš paukščio skrydžio, yra vau! Gal tik leistis baisiau buvo, atrodė, kad gęsta variklis, lyg baigtųsi kuras koks. Bet nieko, pagąsdino, pagąsdino ir sėkmingai nusileidome.“
O kita moteris, paklausta, ar dar gyva, linksmai kvatodamasi atsakė: „Gyva, arčiau Dievo buvusi, tikrai gyva. Siaubas! Net nemoku apsakyti, tačiau tai – nepakartojamas jausmas! Labai džiaugiuosi, kad pagaliau esu ant žemės, kur daug tvirčiau ir dar savo kojomis.“
Moteris skraidinęs pilotas Rimtautas iš Širvintų rajono sakė: „Nereikia visu tuo stebėtis. Dailioji lytis bene visada taip elgiasi: vos „pagavus“ oro duobes, jos dažnai perrėkia net variklio gausmą. Nereikia žiūrėti, kad šis čekiškas lėktuvas yra 1960 metų laidos, jis yra tikrai patikimas ir saugus. Dažniausiai skrendantis 500–600 metrų aukštyje.“
O štai prie pakilimo tako, prie kukurūzų, užkalbinta moteris iš Kalvarijos šmaikštavo: „Man tai čia kasdienybė! Mano vyras lakūnas, tai skraidymas man toks pats, kaip bet kuriam kitam važiavimas automobiliu.“
J. Talandis pasidžiaugė, kad Dzievulis pilotų susitikimui davė gražų orą. „Visi kartu pasibuvome ir ore, ir ant vandens. Paplaukiojome, pasigrožėjome Dusios ežero platybėmis. O tokia nepertraukiama ir pastovi pilotų mėgėjų bendrystė leidžia mums įgyvendinti gražius visuomeniškus tikslus. Tokius kaip skraidinti kaimo žmones, skristi aplink Lietuvą, paprasčiausiai kuo dažniau būti ore, – vaizdžiai apie savo aviaklubą kalbėjo jo idėjinis vadas. – Nors tai brangus užsiėmimas, tačiau mes, pilotai, turime daug daugiau pranašumų nei vairuotojai ant žemės. Jei automobilis gali sukti į kairę, dešinę, tai mes, be šitų krypčių, dar galime ir aukštyn, žemyn!“
Tokie lėktuvai pagal modifikaciją su vienu kuro baku gali įveikti iki penkių šimtų ar net tūkstančio kilometrų atstumą. Todėl perskristi pusę Lietuvos, kad ir nelabai greitai, ir vėl sugrįžti atgal jiems vienas juokas. O jausmas ir grožis tiek skrendantiems, tiek į juos žiūrintiems yra išties puikus!