Agnė Černiauskaitė
Indrė Naureckaitė
Dėl toliau į švietimo įstaigų elektroninius paštus plūstančių grasinimų apie pastatuose neva padėtus sprogmenis Lietuvoje jau trečią dieną stringa ugdymo procesas. Dalis mokyklų nusprendė kuriam laikui pereiti į nuotolinį ugdymą. Kitos ir toliau nurodytu neva sprogimo metu evakuojasi, o tėvai priversti mesti darbus ir skubėti susirinkti savo vaikus.
Pastarųjų dienų įvykiai iškėlė klausimą ne tik dėl institucijų pasirengimo suvaldyti krizines situacijas, bet ir dėl politinių lyderių indėlio. Pasigendama šalies vadovų, kurie krizės akivaizdoje sugebėtų tinkamai komunikuoti, tarti žodį ir nuraminti įsibaiminusią visuomenę.
Buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Teisės fakulteto dekanas Dainius Žalimas atkreipė dėmesį, kad susidariusi padėtis parodo, jog „teroristai laimi prieš Lietuvos valstybę“. Jis teigė pasigendantis lyderystės iš Vidaus reikalų ministerijos (VRM) vadovės Agnės Bilotaitės.
„Ką daro valstybė? Ogi, atrodo, nieko, veikia pagal standartines procedūras, numatytas pavienių objektų „užminavimui“. Dalis mokyklų nusprendė pereiti dirbti į nuotolį, kol kas savaitei, bet iš esmės tiek, kiek norės teroristai. Ir tai viskas, ką galima padaryti? Pasigendu lyderystės. VRM politinės vadovybės Lietuvoje paprasčiausiai nėra“, – feisbuke rašė D.Žalimas.
Jis kėlė klausimą, kodėl iki šiol problemai spręsti nepasitelkiami savanoriai, šauliai, mokyklų sargai, kurie budėtų ir užtikrintų, kad į ją tikrai niekas su sprogmenimis per naktį neatvyko.
„Daug politikų tik pliurpti gali apie hibridinę agresiją… O, beje, buvo apie tai pareikšta kokia nors prezidento ar ministrės pirmininkės pozicija? Iš VRM tikrai nesitikėkime, nes jie gi „nesikiša“ į pareigūnų veiklą“, – kritikavo profesorius.
Pasimatė, kad esame nepasiruošę?
Klaipėdos universiteto politologė Gabrielė Burbulytė-Tsiskarishvili pati asmeniškai patyrė, kaip valstybė yra nepasiruošusi tvarkytis su ekstremaliomis situacijomis. Mokyklos, kurias lanko jos vaikai, taip pat sulaukė grasinimų. Jose ugdymo procesas nebuvo nutrauktas, įstaigos atliko evakuacijos pratybas.
Kaip pastebėjo politologė, labai svarbu, kad tėvai namuose patys neskleistų panikos, nuramintų ir apmokytų savo vaikus, kaip elgtis iškilus galimai grėsmei. Tačiau, anot jos, tai padaryti neįmanoma, nes iki šiol patys tėvai nesulaukė jokios informacijos, ką daryti krizės akivaizdoje.
„Daugelis dirbančių švietimo sistemoje sako, kad jūs turite klausimus šeimoje aptarti su vaikais. Labai puiku, nuo to turėtume ir pradėti. O ką tėvai gali pasakyti? Kiekvienas tikriausiai šiandien raminame, instruktuojame, kaip tik mokame, arba išvis nieko nedarome, nereaguojame. To neturėtų būti“, – portalui lrytas.lt sakė G.Burbulytė-Tsiskarishvili.
Ji savo akimis įsitikino, kaip patys tėvai puolė į paniką, atakavo mokyklas skambučiais, o tuo metu pačios mokyklos skambučiais atakavo policiją.
„Jeigu ši situacija tęsis ir toliau, tai tikrai prisidės prie augančio nerimo visuomenėje, nepasitikėjimo šalies valdžia. Taip, policija sako, kad nereikia reaguoti. Taip, nereikia, nes greičiausiai nieko nebus, bet tai kelia nepasitikėjimą valstybės stabilumu. Tai neprisideda prie kolektyvinio saugumo jausmo“, – įsitikinusi politologė.
Dėl to pirmiausia, pasak G.Burbulytės-Tsiskarishvili, trūksta net ne politinės lyderystės, o pasiruošimo. Jei viskas veiktų taip, kaip turi veikti, politikams net nereikėtų imtis raminti visuomenę.
„Trūksta ne tik politinės lyderystės, bet apskritai, man atrodo, mes esame labai mažai pasiruošę. Nenoriu sakyti, kad nepasiruošę, bet labai mažai pasiruošę panašaus pobūdžio situacijoms. Čia yra apskritai struktūrų, institucijų, kurios turi užsiimti civiline sauga, didelė problema. Daugiadieniai pranešimai, kuriuos gauna mokyklos ir kitos institucijos, atskleidė mūsų silpnąją pusę – labai vėluojame reaguoti“, – kalbėjo pašnekovė.
Su tuo sutiko ir Mykolo Romerio universiteto (MRU) politologė Rima Urbonaitė. Jos teigimu, pilno masto karas Ukrainoje tęsiasi jau daugiau nei 600 dienų, apskritai invazija į Ukrainą prasidėjo dar 2014 metais, o mūsų kalbos, kad reikia ruošti visuomenę, taip ir liko tik kalbomis.
„Tai buvo tarsi pasitestavimas, kiek mes esame pasiruošę. Tas testas nepraėjo labai sklandžiai, kalbant apie visus lygmenis. Klausimas, ar tos pamokos bus išmoktos, ar ne. Kol kas mes gražiau atrodome popieriuje, nei realybėje, kuri paskui mus ištinka. Nereikėtų už tų popierių slapstytis, reikėtų atvirai pasakyti, kur yra spragos, ir imtis veiksmų“, – akcentavo R.Urbonaitė.
O algoritmų, kaip pažymėjo G.Burbulytė-Tsiskarishvili, nereikia išradinėti – daugelis pasaulio valstybių juos turi, tereikia juos atsiversti ir pradėti realiai taikyti.
Kas turėtų imtis lyderio vaidmens?
Politologės sutiko, kad aukščiausių pareigūnų surengtos spaudos konferencijos ir tartas aiškinamasis, raminamasis žodis visuomenėje kylančią paniką bent iš dalies prislopintų.
„Vienareikšmiškai taip. Jau ne pirmą kartą susidaro įspūdis, kad susidarius nerimą keliančioms situacijoms, pritrūksta aiškesnio žodžio, jog mes stebime padėtį, ji yra kontroliuojama. Kartais tiek ir užtenka.
Tai nėra pirmas atvejis, kai mes to pasigendame. Prisiminkime, buvo garsioji J.Prigožino istorija. Veiksmas vyko labai netoli Lietuvos sienų. Žinant geopolitines įtampas, mes tikrai būtume atsidūrę labai sudėtingoje saugumo situacijoje. Eteryje buvo tyla. Ganėtinai ilgai. Ir iš aukščiausių šalies pareigūnų, išskyrus krašto apsaugos ministrą, kuris antroje dienos pusėje tarė žodį.
Ne visi politikai yra specialistai ir gali tiksliai pasakyti, ką daryti, bet pasirodyti, nuraminti, kad darbas vyksta, irgi yra svarbi sudėtinė dalis. Tam, kad panika nekiltų, vienas puikiausių instrumentų yra aukščiausius postus užimantiems politikams tarti žodį, kreiptis į visuomenę“, – pastebėjo G.Burbulytė-Tsiskarishvili.
Tiesa, R.Urbonaitė atkreipė dėmesį, kad, norint kažką paaiškinti, pirmiausia tai reikia suprasti pačiam, o to stinga kai kuriems politikams.
„Norint kažką visuomenei paaiškinti, pirmiausia reikia turėti supratimą apie tai, kas vyksta, žinoti, ką pasakyti. Tu gali stoti ant bačkos, bet jeigu tu pats nesupranti, apie ką ta situacija, neturi suvokimo, ką turėtum ištransliuoti visuomenei, stovėjimas ant bačkos nieko neduoda.
Jau seniai prasidėjusi diskusija, kad Lietuvoje piliečiai nėra pasirengę ekstremalioms situacijoms. Kalbame ne tik apie karą, bet apie bet kokias situacijas, kurios yra ekstremalios ir turėtų priversti imtis tam tikrų veiksmų ir atskiras institucijas, ir pačius piliečius.
Kitaip tariant, ant popieriaus galbūt ir yra planai, bet kartais popierius su tikrove labai prasilenkia“, – portalui lrytas.lt sakė R.Urbonaitė.
Kas turi būti tas asmuo, kuris šiuo atveju turėtų imtis lyderystės? G.Burbulytės-Tsiskarishvili akys krypsta į A.Bilotaitę.
„Buvo situacijų, kai norėjosi žodžio ir iš prezidento, ir iš premjerės, bet šitoje konkrečioje situacijoje, kuri yra policijos kompetencijos sritis, reikia tą sritį kuruojančio aukščiausio pareigūno žodžio“, – pabrėžė ji.
Dėl to, kad veiksmų čia imtis turėtų A.Bilotaitė, sutinka ir R.Urbonaitė, tačiau ji priminė penktadienį įvykusią spaudos konferenciją, kurioje vietoj ministrės daugiausia kalbėjo viceministras.
„Aš neatsimenu, kad mes turėtume spaudos konferenciją, kurioje yra atsakingos ministerijos ministras ir viceministras, tačiau žurnalistai faktiškai ministrę ignoravo, nes jie kreipėsi tik į viceministrą, nes supranta, jog jis turi daugiau suvokimo apie tai, kas čia vyksta, ir daugiau gali pasakyti.
Šalia stovinti ministrė sugeba tik pasakyti „taip, taip“ ir po to desperatiškai supranta, kad ji yra tik kažkoks asmuo, stovintis šalia, imasi kažką kalbėti tik jau konferencijos pabaigoje, jog nebūtų taip, kad ji būtų pasakiusi tik du sakinius.
Čia buvo labai gera iliustracija, kai mes ne pirmą kartą matome ministrę, kurią traukia viceministrai. Iliustracija buvo fantastiška“, – apibūdino ji.
Politologės teigimu, kai situacijos ministrė nekontroliuoja, vadeles į savo rankas perimti turėtų premjerė Ingrida Šimonytė.
„Nereikia atlikti raminamųjų vaistų funkcijos. Labai svarbu, kad žmonės būtų ne kiek žodžiais raminami, kiek gautų žinutę, jog yra atsakingi žmonės, kurie žino, ką reikia daryti, kad jie tą daro, situacija yra kontroliuojama“, – dėstė R.Urbonaitė.
Pasak jos, lyderystės šiuo atveju gali imtis ir pačios savivaldybės bei jų vadovai.
Žodį tarė ekspertas
Ketvirtadienį prasidėjusi hibridinė ataka, kai švietimo įstaigos kasdien atakuojamos tūkstančiais grasinančių laiškų, parodė visišką Lietuvos atsakingų institucijų pasimetimą, įvertino atsargos pulkininkas Vaidotas Malinionis.
„Šitos grėsmės didės – tokių atvejų daugės, tų grėsmių gali būti įvairesnių, kūrybiškesnių. Situacija yra kaistanti. O dabar matome, kad trūksta darbo su mokyklomis, su visuomene. Ir mokykloms, ir kitoms organizacijoms reikia metodinės ir praktinės pagalbos“, – pabrėžė V.Malinionis.
Anot jo, mokyklų vadovams turėtų būti sukurtos konkrečios instrukcijos, kaip jie turi ruoštis tokiems atvejams, o mokiniai turėtų žinoti, ką daryti, jeigu pamato įtartinus asmenis. Mokyklose turėtų būti nurodytas kanalas, kuriuo mokiniai galėtų kreiptis, informacija – pakabinta ant mokyklų sienų.
„Tai elementarios procedūros, kurios įgalina mokyklas, jautrias institucijas tvarkytis su tokiomis grėsmėmis. Elektroninių laiškų siuntinėti teroristai gali, kiek nori, bet reikia kurti tokią aplinką, kad žmonės žinotų, kad yra saugūs“, – kalbėjo ekspertas.
V.Malinionis įsitikinęs, kad jeigu šis terorizavimo reiškinys – kad ir tik elektroniniais laiškais – bus paliktas savieigai, tuomet ši situacija labai greitai gali išslysti iš rankų.
„Trūksta komunikacijos iš mūsų centrinės vadovybės, paaiškinimo, kad nereikia pulti į paniką, jog reikia dirbti savo darbą ir tiesiog pasidaryti tam tikrus namų darbus, kad jaustumės saugūs“, – pastebėjo jis.
Atsargos pulkininko manymu, šiuo atveju organizuoti tokius praktinius mokymus yra Vyriausybės funkcija, tačiau prezidento Gitano Nausėdos lyderystė taip pat padėtų visuomenei nusiraminti.
„Prezidento lyderystė visada yra labai sveikintinas reiškinys, nes jis vis dėlto yra vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas, ir jo motyvaciją matyčiau kaip labai svarbią ir reikalingą, kurios dabar visiškai nesimato. O Vyriausybė turi organizuoti praktinį darbą.
Kai 2020 metais buvo kovido pandemija, vyko nuolatinis komunikavimas, Vyriausybė darydavo kasdienius briefingus per televiziją, šviesdavo visuomenę – buvo kalbėjimasis“, – teigiamą pavyzdį pateikė V.Malinionis.
Penktadienį policija ragino švietimo įstaigas palikti pastatus laiškuose nurodytu konkrečiu „sprogimo“ laiku, tačiau pirmadienį vakare policija savivaldybėms išsiuntė naujas rekomendacijas – nenutraukinėti veiklos, neskambinti skubiu pagalbos telefonu, ir tik radus pavojingą objektą pradėti evakuaciją.
Tačiau ne visi atsižvelgė į policijos rekomendacijas – dalis švietimo įstaigų nusprendė pereiti prie nuotolinio ugdymo, o Širvintose prie nuotolinio mokymo perėjo beveik visos rajono mokyklos, išskyrus vieną.
Tokios skirtingos strategijos, V.Malinionio manymu, rodo situacijos nevaldymą.
„Viską palikti saviveiklai yra negerai – jeigu vienos mokyklos pereina į nuotolį, o kitos nepereina, tai rodo tam tikrą chaosą ir situacijos nevaldymą. Yra tam tikri kriterijai, ir ta suvaldymo grandinė turi būti nuvesta nuo Vyriausybės į visas institucijas – jos turi gauti labai aiškias instrukcijas ir pasirengimo žingsnius, kaip jie turi preventyviai užtikrinti mokinių ir savo saugumą“, – pabrėžė jis.
Lietuvos reakcija į šią hibridinę ataką, anot V.Malinionio, turi priklausyti nuo grėsmės lygio. Jeigu grėsmė nėra labai didelė, galbūt užtenka instruktažo, darbo su pedagogais, o jeigu reali grėsmė auga, tuomet reikia stiprinti saugumą – pasitelkti Šaulių sąjungą, policijos pareigūnus, kurie budėtų, o gal ir patys tėvai susiorganizuotų budėjimą.
Situacijai negerėjant, prie įvairių įstaigų gali būti pastatomi daiktų patikrinimo postai, kameros, pasitelktos saugos tarnybos.
„Tos grėsmės tikrai augs tol, kol vektorius nepasikeis į deeskalavimo pusę. O kol kas eskalacija auga, ir kuo anksčiau mūsų valstybė pradės dirbti su visuomene, tuo tai pačiai visuomenei bus geriau“, – pabrėžė V.Malinionis.
lrytas.lt