(NE)NORĖTI VADOVAUTI
Kažkodėl įprasta manyti, kad žmonės NORI ar bent jau turėtų norėti vadovauti kitiems.
Tarsi kiekvienas nori būti jei ne savo verslo įkūrėjas, tai bent jau kokios nors įmonės ar skyriaus vadovas.
Natūralu, kad ir darbdaviai naujam darbuotojui žada greitą kilimą karjeros laiptais, kur, žiūrėk, ne už kalnų ir vadovaujanti rolė.
Ne kartą esu nejaukiai pasijutusi darbo pokalbio metu sulaukusi klausimo, kur save matau po 5-erių metų.
Žinau, kad daugelis linkę susivilioti tuo saldžiu prierašu pareigose „The HEAD of“.
Vis dėlto, pareigos savaime dėl gražesnio skambesio manęs niekada neviliojo, o noro turėti pavaldinių nejaučiu išvis.
Ne kartą savęs klausiau:
Ar normalu NENORĖTI vadovauti?
Vieni žmonės yra lyderiai, kiti – kryptingi, tretiems reikia statuso, dar kitiems – tiesiog pasisekė.
Yra žmonių, kurie turi sukaupę kur kas didesnę patirtį nei jų vadovai, tačiau patys vadovauti niekada nenorėjo. O gal norėjo, tačiau jiems vadovauti nesusiklostė aplinkybės.
Įprasta manyti, jog karjeroje būsi kažko pasiekęs tik tada, jeigu galėsi kam nors duoti nurodymus, o tavo pareigų pavadinime bus žodis „vadovas“. Šiukštu, ne vadybininkas.
Vis dėlto, karjeroje būsi kažko pasiekęs tada, kai darysi tai, kas artima širdžiai, o ne pagal kitų primestas atgyvenusias nuostatas.
Monika
@monikapasakoja