Jaunas vyras lengvų kelių neieško nei tarnyboje, nei žirginiame sporte

Dineta Babarskienė

Justinas Markevičius be galo, be krašto myli žirgus. Dažniausiai ir matome jį su žirgais, tačiau tai toli gražu ne viskas: jo gyvenime begalė spalvų.

Kai tarnyboje ramu, pats metas ruoštis blogiausiam

Justinas – Lazdijų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos ugniagesys gelbėtojas, vidaus tarnybos jaunesnysis puskarininkis, plaukikas gelbėtojas bei aukštalipys. Per septynerius ar jau aštuonerius savo tarnybos metus daug kursų baigė. „Žmonės džiaugiasi, kai gaisrų nėra, o mes miegame“, – sako Justinas. Tačiau miegoti nėra kada, mat tada, kai tarnyboje ramu, ruoštis reikia, kaip pagelbėti žmonėms, kai gaisras, privalu daryti savo darbą, kiek įmanoma geriausiai. „Aš kasmet renkuosi daug kursų, kad nenubukėčiau, kad ištikus lemtingai minutei, neiškiltų klausimas, o ką man daryti? Jeigu žmogui nelaimė, man norisi padėti, tam turiu būti pasiruošęs. Mes jiems reikalingi, kai nutinka nelaimė. Man patinka būti įvykių sūkuryje: gesinti gaisrus, patinka eiti į ugnį, kur karšta, kur gali rasti žmogų, gali jį išgelbėti, gelbėju ir vandenyje, tekę ištraukti skenduolių. Teko ir garsiame Alytaus gaisre dalyvauti, nors, atrodo, baisu, tamsu, daug kliūčių, bet tiek adrenalino gavau, kad dar labiau pamilau šį darbą. Aš rinkausi šią profesiją ne todėl, kad daug laisvų dienų turėčiau ar dėl kokių kitų garantijų, man patinka gelbėti. Kol sveikata leidžia, noriu dirbti šį darbą“, – tvirtina ugniagesys gelbėtojas. Tačiau tenka girdėti, kad būna ir tokių ugniagesių, kurie sako, kad pailsi darbe. „Svarbiausia, kad jauni taip negalvotų“, – patikina Justinas. Dabar, kai laikas toks neramus, neslepia, kad sulaukia klausimų, ką darytų karo atveju, Justas atsako paprastai: „Kariausime, tik ne su ginklu. Mes važiuotume į karštus taškus. Gesintume gaisrus, trauktume nukentėjusius iš griuvėsių, gelbėtume žmones.“ Todėl kai tarnyboje reikia parinkti kursus, jų Justinas pasirenka daugiausia: į vienus važiuoja, ten susipažįsta su savo kolegomis iš kitur, kiti – nuotoliniu vyksta. „Labai gerai, kad nuotoliniu, nes savaitei ar dviem man sudėtinga būtų išvažiuoti, nes turiu prižiūrėti žirgus“, – sako jis. Kvalifikaciją kelti – toks Justino tikslas. „Reikia ir sportuoti. To reikalauja ši profesija“, – patikina ugniagesys gelbėtojas. Jis ir stipriausio ugniagesio trijuose konkursuose yra dalyvavęs, pagerino savo rezultatus, o tam reikia geros sportinės formos.

Jaunas vyras sako, kad ramūs budėjimai ne jam, tačiau gink, Die, niekam nelinki skaudžių nelaimių, nors nori ar ne, ištinka. Tad ugniagesys gelbėtojas turi būti visad pasiruošęs važiuoti į įvykio vietą ir pagelbėti nelaimės ištiktiems žmonėms. Tokia jo misija.

Justinas jau duoda patarimų ir kitiems, sako, kad kiekvienas gali tai pritaikyti. „Prieš šešerius metus nuvykome į avariją, prieinu prie mašinos, o ten – draugas. Nutirpo rankos, nieko nepajėgiu daryti, tiesiog surakino mane. Skyrininkas man pasakė tada: pakvėpuok, nusiramink ir ateik. Tą padariau. Nuo tos dienos niekad nesudvejojau: einu, darau, kas reikia“, – nuoširdžiai pasipasakoja ugniagesys. Paskui yra gelbėjęs avarijon pakliuvusį žmogų net ne tarnybos metu: avarija buvo prie Papečių. „Mašina ant stogo. Įlipau į mašiną, patikrinau – kvėpavo, pakalbinau – sąmoningas, nukabinau nuo diržų, pasodinau ir kalbinau, kol atvažiavo ugniagesiai ir greitoji“, – pasakoja jis. Kitą kartą žygyje su žirgais nukrito nepatyrusi raitelė nuo žirgo, pataikė galva į karietą, gerai, kad su šalmu buvo, žmonai perdaviau savo žirgų vadeles ir nuskubėjau į įvykio vietą, o ten visi isterijoje, rėkia, mergaitės galva prakirsta, tad teko nutildyti ir ramiai, bekalbėdami su raitele, sulaukėme ir greitosios. „Negali leisti žmogui pulti į isteriją, nes tada prasideda visi blogumai“, – atkreipia dėmesį jis. Tokiose situacijose reikia nepasimesti, o tam Justinas yra baigęs ne vienus psichologinius kursus. „Aukštalipio kursai susideda iš psichologinio kurso ir praktikos, mat esame ruošiami gelbėti savižudžius, tad reikia gebėti pritaikyti taktiką, kad pakalbintum, nukreiptum dėmesį, kad išgelbėtum žmogų. Tam reikia, kad smegenys veiktų, reikia likti ramiam, kad ir kaip blogai būtų“, – pastebi aukštalipys. Pataria, kaip galima išlikti ramiam tokiose ekstremaliose situacijose. Taisyklė paprasta: „Reikia tris kartus įkvėpti ir iškvėpti. Nusiramini ir per tą laiką susidėlioja ir mintys ir taktika. Viskas įsijungia automatiškai: aš – ugniagesys.“ Jis tai taiko, kai naktį tenka vykti į gaisrą, tai pasiteisina, pataria ir jauniems ugniagesiams išbandyti. Sako, smegenys prisisotina deguonies, atsipalaiduoja raumenys ir tada gali veikti.

Tiesa, ugniagesiu gelbėtoju Justinas ne visada dirbo, nors dabar savęs niekur kitur neįsivaizduoja, jam patinka tai, ką jis daro, tai jo stichija, nepaisant to, kad darbas kupinas rizikos.

Statė ir svajojo, kaip tapti ugniagesiu

Po mokyklos baigimo jis, kaip pats sako, įkrito į statybų liūną. Čia darbavosi šešerius ar septynerius metus. „Bet vis pamąstydavau, kad norėčiau tapti ugniagesiu gelbėtoju“, – neslepia jaunas vyras. Juolab kad jo giminėje šios profesijos atstovų buvo: dėdė dirbo ugniagesiu Šventežeryje.

Prasidėjus krizei, smuko algos, ir Justinas galutinai apsisprendė mesti statybas ir tapti tuo, kuo visada norėjo. „Vilniuje 9 mėnesius mokiausi. Kaip aš sakau, tai buvo kaip kariuomenė“, – pastebi jis. Prisimena, kad tvarka buvo tikrai kaip kariuomenėje, pavyzdžiui, neatidavus pagarbos vyresniam laipsniu, krenti ant žemės ir „minkai“ atsispaudimus, neatsakai į klausimus ar blogai atsakai, vėl tas pats. O ir ištvermę ugdė, keltis anksti privalu buvo, daug sportuoti. „Iki 22 valandos būdavau užimtas“, – prisimena jis. Sunku moksluose, lengva tarnyboje. Taip buvo ir Justinui. „Išmuštravo. Žinai, ką darai ir ką reiks daryti“, – paprastai viską paaiškina vyriškis. Tačiau ir tapęs ugniagesiu gelbėtoju, Justinas statybų neatsižadėjo, laisvu laiku padeda draugams kažką pastatyti: draugui pirtį, garažą statė, sau Justinas arklides įsirengė. „Man patinka“, – tarsteli jis. Tiesa, statybose jis sukasi tik vasarą. Žiemą ilsisi, nes būna pavargęs. „Prisiperku vitaminų ir stiprinu sveikatą“, – prisipažįsta vyriškis. Juolab kad šiltuoju metų periodu Justinas intensyviai dalyvauja važiavimo kinkiniais varžybose, tad jėgų prireikia.

Buvęs rankų lenkikas

Tačiau žirginis sportas – ne vienintelis sportas.Justinas – rankų lenkikas. Iš šių varžybų taip pat apstu apdovanojimų: ne tik nacionalinėse varžybose prizinių vietų iškovota, pasiekimų buvo ir tarptautinėse varžybose. Tai itin populiaru ir dabar: susidomėjimas šia sporto šaka auga. „Garsus šito sporto šakos atstovas Mantas Ašmonas parodė tai Lazdijuose. Pabandėme ir mes. Pradėjome treniruotis, „YouTube“ kanale sėmėmės žinių. Druskininkuose vykusiose varžybose gavome „malkų“, o iš Klaipėdos grįžome su išsukintais riešais“, – prisimena pradžią sportininkas. Gydėsi traumas ir vis tiek treniravosi. O paskui jau pasipylė apdovanojimai ir nacionalinėse, ir tarptautinėse varžybose. Justino svorio kategorija buvo iki 65 arba 70 kilogramų. Tad dažnai tekdavo ir svorį mesti: tekdavo ir pabadauti. „Rūsyje išbandydavome taktikas, nes tai šitame sporte itin svarbu, na, ir greitis dar“, – sako jis. Būdavo ir kuriozų, mat koks tvirtas vyrukas, sveriantis gerokai per 100 kilogramų, sužinojęs, kad Justinas – rankų lenkikas, užsinorėdavo įrodyti, kad jis – gi stipresnis. „Kavinėje kažkur taip būdavo. Aš gi kūdas, bet imu ir nulenkiu. Žiūri, nesupranta, kaip čia taip“, – prisimena Justinas. Kokius ketverius metus intensyviai treniravosi, važinėjo po varžybas, kurios būdavo dažniausiai kitam Lietuvos gale: Klaipėdoje, Radviliškyje, Panevėžyje, arčiausia – Alytuje ir Druskininkuose.

„Mane ir dabar „veža“ ši sporto šaka, bet aš neturiu tam laiko“, – prisipažįsta jaunas vyras.

Viena brangiausių disciplinų žirginiame sporte

Dabar jis atsidavęs kitai sporto šakai.Šis sezonas Justinui ir jo numylėtiems žirgams Epo ir Pepei buvo itin intensyvus ir labai sėkmingas. „Galvojau, kad šie metai bus mano. Šiemet gimė sūnus, pirkome butą“, – kalba Justinas apie itin svarbius metus jo gyvenime. Paklaustas, ar jis yra suskaičiavęs, kiek šiemet prizinių vietų pelnė garsindamas Lazdijų kraštą, sako, kad to tikrai nedaro. Nors diplomų, taurių – laimėjimų iš įvairių varžybų – pilnas jo kambarys tėvų namuose.

Pasidžiaugia, kad Pirmosios vagos šventės varžybos Veisiejuose dabar jau taip pat įtrauktos į reitingus. Reitinguojant vadeliotojus, Justinas buvo išreitinguotas trečiu, ketvirtu, mat jis neturi pajėgumų važiuoti su daugiau žirgų, pavyzdžiui, trimis žirgais, tačiau ir to, ką jis daro, užtenka, kad pakiltų ganėtinai aukštai. „Šiemet nedalyvavau tik vienose varžybose, į kurias nuvažiuoti buvo žiauriai brangu, nes visas išlaidas apmoku pats, kažkiek, pagal išgales, padeda Lazdijų žirgininkų klubas“, – tiesiai sako Justinas. Visos išlaidos dažniausiai gula ant jo paties pečių, o tai, kaip žinia, labai brangu. Nėra ko slėpti – šis sportas didžiulė prabanga, kurią gali sau leisti tik labai turtingi verslininkai. Arba tokie patriotai iš Lazdijų! Justinas juokiasi, bet pritaria, kad taip jau yra. „Lazdijų žirgininkų klubo nariai kartais nuveža į varžybas, mat reikia dviejų automobilių: reikia vežti karietą, žirgus. Šita disciplina – važiavimas kinkiniais, yra viena iš brangiausių žirginio sporto disciplinų“, – tvirtina Justinas. Sako, kad jei reiktų viską nuo nulio susipirkti – nuo žirgų iki inventoriaus, tai reiktų pradėti skaičiuoti nuo 30  000 eurų. „Jeigu nori būti konkurencingas, turi turėti treniruočių karietą, paskui reikia vadinamos „maratonkės“, kuria krosą važiuoji. Realiai reikia trijų karietų, pakinktų, dviejų gerų žirgų“, – vardija patyręs žirgininkas. Sako, kad išlaidų daug. Jiedu su Mindaugu Vievesiu per pusę viską pirkę, o pašarus žirgams padeda paruošti geri draugai: arba jie viską padaro, arba paskolina techniką, ir Justinas pats pasiruošia pašaro žiemai. Juolab kad žemės yra ir tėvų, ir senelio. O kad nepigu vien į varžybas nuvažiuoti, paskaičiuoti nesunku: į Vilnių į varžybas nuvažiuoti su visa reikalinga įranga maždaug 300 eurų reikėjo, Vilniaus žirgynas suteikė nakvynę, jei ne, dar apie 150 būtų prireikę. „O prizai dažniausiai būna atminimo dovanos. Žirgams šukos, koks skanėstas. Piniginis prizas buvo Valkininkuose ir Vilniuje, bet pastarasis prizas nepadengė nei startinio mokesčio, nei gardų nuomos“, – atkreipia dėmesį jis. Viskas – ant entuziastų pečių ir tai labiau hobis, galimybė susirinkti karietininkams. „Karietininkų bendruomenė labai draugiška. Padeda, pataria, pamatė klaidą, sako, taip nedaryk, pamatysi, bus geriau. Konkurentai esame tik varžybose ir tai, atvažiavę į finišą, susimušame botagais, o tai tas pats, kas paspausti ranką, ir palinkime sėkmės vieni kitiems. Karietininkai – tikri žirgų mylėtojai“, – pasidžiaugia Justinas. Nors neslepia, kad ir ne itin malonių epitetų tekę girdėti karietininkų atžvilgiu, o ir žemaitukas buvo pavadintas ne arkliu. „Tačiau tas asmuo, taip kalbėjęs, pats dabar sėdi karietoje“, – tarsteli pašnekovas.

Dabar dvikinkių varžybose, galima sakyti, Justinas liko vienintelis: Alytaus pabyrėjo, vilniečiai pardavė. Net pasivaržyti nėra su kuo, konkurencijos nėra. „Tad esu Epo su Pepe išskyręs, kad galėčiau konkuruoti, nes man neįdomu, jei nėra su kuo pasivaržyti. Kokios varžybos, jei už nieką pelnai aukštą vietą, nes tiesiog nėra konkurentų: esi vienas ir tu pirmas. Taip neįdomu“, – aiškina jis, pridurdamas, kad jis kaip tik stengiasi pasiekti tokį laiką, kuris būtų konkurencingas net vienkinkiam poni klasės dalyvių laikui. „Už dyką gauti pirmas vietas aš nenoriu. Aš visą laiką kovoju, man patinka iškovoti“, – prisipažįsta karietininkas. Kartais net juokinga, kai feisbuke pamato įrašus, kaip kažkuris tapo nugalėtoju, pasiekė, laimėjo, nors buvo vienas. „Kas nežino, nesidomi, atrodo, kad tapo kone čempionato nugalėtoju“, – šypteli Justinas. Bandė išskirti Epo ir Pepę, važiavo vienkinkiuose važiavimuose Veisiejuose, Valkininkuose, Aukštadvaryje. „Viskas normaliai, ir pirmą, ir antrą vietą esu laimėjęs, bet važiuoti sudėtinga. Jie nervuojasi, kai vienas kito nemato. Jie – patys geriausi draugai. Kaip aš sakau, vyras ir žmona. Tada ir aš išsibalansuoju, ir žirgai išsibalansavę. Sudalyvavau, nes reitingą norėjau pasikelti, bet daugiau taip nedarysiu, nes žirgams „kerta“ per psichologiją“, – tvirtina žirgininkas.

Justinas dalyvavo ir ištvermės varžybose. „Tai irgi kainuoja. O dar norisi, kad išreitinguotų, kad kažkokia nauda bent žirgui būtų, kad pašaro gero, kokybiško gautų, apie save aš nekalbu. Aš dirbu, uždirbu, bet žirgams, dalyvaujantiems varžybose, norisi kažko tokio apčiuopiamo“, – sako jis.

Epo ir Pepė bei jų kompanionas Justinas

Pirmas Justino žirgas buvo stambioji žemaitukė Girsa, kuri jo gyvenime atsirado prieš septynerius ar aštuonerius metus. Kaip pats prisipažįsta, tada jo gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Šį Justino žirgą buvo taip įsimylėjusi viena raitelė, kad kas antra diena pėsčiomis ateidavo iš Lazdijų, išsišukuodavo, pasibalnodavo, pajodinėdavo ir pavargusi grįždavo vėl į Lazdijus. Justinas jau ir kaimynų buvo prašęs, jei pamatys einančią mergaitę, kad pavežtų. Girsą jis Sartuose nusipirko. „Kaimynas buvo garsus žirgininkas, vasaros prabėgo Kamenkos kaime, kur senelis be žirgo nė iš vietos. Gal ir man persidavė ta meilė žirgams. Vis kirbėjo toks noras, o pakeitus darbą, atsirado šviesesnių minčių, atsirado ir žirgas. Viskas savo laiku. Man žirgas – kaip psichologas, geras draugas, kuris gyvenime padeda vien tuo, kad jis yra“, – sako jis. Ir taip viskas užsisuko: dar buvo Amerikos ristūnė Čilė su kumeliuku. Buvo metas, kai Justinas prižiūrėjo net 6 žirgus.

„Epo motina sirgo laminitu. Ji buvo mano tėčio. Buvau pasiskaitęs, jei ji atsivestų kumeliuką, suliesėtų, mat kumeliukas gers pieną. Sukergus su trakėnų veislės žirgu, per Jonines gimė Epo. O Pepė atkeliavo pas Mindaugą Vievesį iš Kernavės, iš Česlovo Marcinausko. Mindaugui padėka už tai, kad jis paskolino Česlovui savo žemaituką Kibį apkeliauti aplink Lietuvą, o Česlovas, jam atsidėkodamas, padovanojo Pepę, mažą, dar nei pusės metų neturėjo. Pepė, jos tėvas – andalūzas, gimusi savaite anksčiau už Epo. Jie realiai mūsų užauginti žirgai. Dabar jau penkiamečiai“, – pasakoja šių ypatingų žirgų istoriją Justinas. Epo – Justino žirgas, Pepės šeimininkas – Mindaugas Vievesis, Justinas – Pepės treneris, globėjas. Kai pradėjo dalyvauti varžybose, trimečiai žirgai Epo ir Pepė tapo Lietuvos čempionais dvikinkių varžybose, o tam reikėjo parodyti geriausią rezultatą iš visų kategorijų žirgų, dalyvavusių varžybose. Nors kai žirgams buvo metai, jie net vienoje ganykloje negalėjo ganytis, nes Pepė daužė, kandžiojo Epo. Vėl jiedu kartu atsidūrė jau būdami dvimečiai. „Tada ir prasidėjo jų karjera. Dabar jie jau negali vienas be kito. Jei vieno nėra, išjoji ar išvažiuoji su vienu, kitas nerimauja, žvengia. Atrodo, kad net apsiverkia, taip vienas be kito jiedu negali“, – pasakoja žirgininkas. Charakteriai jų skirtingi, spalva taip pat, ūgis pora centimetrų skiriasi. „Jie nėra idealūs važiuoti poroje, bet jiems sekasi“, – pasidžiaugia žirgininkas. Nors pripažįsta, kad treniruotės būna su dideliais pykčio ir nervų protrūkiais, net karietos buvo lūžę, būna, kad ir jis pasako, jog jie per daug skirtingi, nieko nebus, nesąmonė, reikia parduoti, tačiau varžybose Epo ir Pepė visiškai pasikeičia, nurimsta ir padaro viską praktiškai idealiai. „Mindaugas padėjo apsivažiuoti, o dabar jau treji metai kaip treniruoju vienas“, – sako Justinas. Tiesa, Justinas, jei turi bent šiek tiek laisvo laiko, važiuoja pas taip pat garsų mūsų krašto vadeliotoją Ernestą Juškauską. „O ten tai ekstremalios treniruotės, kurioms jokių sąlygų nėra – treniruotė vyksta žvyrkeliu, kur važinėja traktoriai, automobiliai“, – sako Justinas ir priduria, kad vis tik labai gaila, jog Dzūkijos hipodromas tokioms treniruotėms nepritaikytas.

Žirgams visada randa laiko

Savo žirgus treniruoja kas antrą dieną – anksti rytais arba vakarais, kol dar šviesu. „Jau žirgams tai visada randu laiko“, – prisipažįsta žirgininkas, garsinantis Lazdijų kraštą visoje Lietuvoje. „Sezono pabaigoje daugiau treniruočių buvo, nes norėjau ir ištvermės varžybose sudalyvauti, ir jaunosios raitelės, važiuoja 20 kilometrų, kad galėtų su šiais žirgais treniruotis: konkūro rungtims ruošia. O čia dar netikėtumas: Justino žirgai Epo ir Pepė sunegalavo. „Tad vienose iš svarbiausių Lietuvos važiavimo kinkiniais varžybų nusprendžiau išbandyti jėgas su jaunuoju žemaituku Patriku – 4 metų eržiliuku. Patrikas tokio lygio varžybose dalyvavo pirmą kartą: važiavau su visiškai „žaliu“ žirgu. Jam čia viskas buvo nauja. Tai itin konkurencingos poni klasės varžybos. Dvi dienos, trys rungtys, oro sąlygos nelepino, bet, nepaisant to, į Lazdijus parvežėme antrąją vietą poni klasės pogrupyje. Varžiausi su Lietuvos žirgyno bei Vilniaus žirgyno ekipažais. Smagu, kai pavyksta laimėti prieš žirgus, kurie turi trenerius bei sąlygas treniruotis. Jie pasiruošę labai stipriai. Nusileidome tik tam ekipažui, kuris laimi kasmet“, – sako Justinas, prisipažindamas, kad tai buvo sunkiausios sezono varžybos. Įdomu net prityrusiam vadeliotojui, kas išeitų, jei turėtume tinkamas sąlygas treniruotėms. Visus nuopelnus jis skiria žirgams, save vadina tik žirgų kompanionu. Su Patriku jam pavyksta sutarti, nors tai kito žirgininko Mindaugo Vievesio žirgas: Justinas ir zovada jį „pasikėlė“ Valkininkuose organizuotose varžybose, ko net pačiam šeimininkui nepavykdavo padaryti, o varžybų trasoje padarė tik vieną klaidą.

Širdžiai brangiausias šiųmetis pasiekimas Revų varžybose, kur Justinas tapo nugalėtoju dvikinkių važiavimo varžybose. Kodėl? „Nes į tas varžybas atvažiavo žmona, o kartu atsivežė ir vos dviejų mėnesių mūsų sūnų“, – sako jaunas tėtis.

O tokios principinės varžybos buvo Dzūkijos hipodrome, kur laimėta pirma vieta dvikinkių važiavimo varžybose. „Į tas varžybas net sunku buvo užsiregistruoti, teko kreiptis į Lazdijų sporto centrą, pasakė, kad važiuočiau, paskui kreipiausi į rengėjus. Galų gale užregistravo mane Nacionalinio važiavimo kinkiniais centras. Nuvažiavau ir laimėjau“, – prisipažįsta jis. Justinas neslepia, kad, susiklosčius ne itin palankiai situacijai, žirgininkams teko išeiti iš Dzūkijos hipodromo, tačiau, kaip sakoma, nėra to blogo, kas neišeitų į gera: dabar pasiekti geriausi rezultatai. Justinas Markevičius dalyvauja varžybose po Lazdijų žirgininkų vėliava. „Aš niekad nevažiuoju pats sau. Kai registruojuosi į varžybas, visada rašau, kad aš atstovauju Lazdijų žirgininkų klubui, tada – žirgų vardai ir tik paskui mano pavardė. Į pirmą vietą savęs niekad „nestatau“, – sako Justinas. Kviečia jį ir latviai atvažiuoti, bet viskas atsiremia į finansus. „Latviai ir Lietuvoje dalyvauja, draugiškai kviečia atvažiuoti ir pasitreniruoti kartu, ir pasivaržyti“, – sako jis.

Šiųmetis sezonas baigtas, bus kitas. „Trukt už vadžių, vėl nuo pradžių“, – taip sako J. Markevičius. Sako, bandys ieškoti rėmėjų, nes nenori palikti šios sporto šakos, mat patinka ir sekasi, įdirbis – didžiulis, patirties yra, bet brangus malonumas.

„Pasirašo“ neįtikėtiniems projektams

Justinas pasiryžta ir neria į neįtikėtinus „vandenis“: jis kartu su Gabriele Zolubiene yra surengę parodą apie žirgus, nusifilmavo su žirgais reklamoje, muzikiniame klipe bei lenkų kurtame filme, kurį filmavo Trakų pilyje bei Užutrakio dvare. Justinas tvarko ir Lazdijų žirgininkų klubo feisbuko puslapį. Anot jo, kad žmonės žino apie tai, ką žirgininkai veikia, gerai, tai atneša ir finansinę naudą, kad ir nedidelę. „Paprašiau, sukūrė naują žirgininkų logotipą varžyboms. Gražų, dailų. Pasigaminau kepures, švarkelius. Ir vėliava graži geltona Lazdijų žirgininkų klubo plevėsuoja. Ir tai viskas iš savų lėšų“, – prisipažįsta jis.

Tačiau visus vargus ir rūpesčius atperka meilė žirgams. „Viską, ką imuosi daryti, stengiuosi 99 procentais padaryti“, – prisipažįsta Justinas Markevičius. Bet dažniausiai viską padaro užtikrintai – 100 procentų.