Praėjusį rudenį, kai visi žemės savininkai gavo beveik triskart didesnes žemės mokesčio sąskaitas, kilo didelė nepasitenkinimo banga. Didesnius žemės sklypus valdantys ūkininkai turėjo solidžiai patuštinti savo pinigines. Padidėjusius mokesčius pajuto ir kiti žemės savininkai.
Paaiškėjo, jog buvo perskaičiuotos žemės vertės, jos padidėjo, todėl ir mokestis pakilo. Lazdijai tai pajuto labai akivaizdžiai, nes žemė mūsų rajone pabrango dėl atsiradusių saulės ir vėjo jėgainių.
Rajono valdžia, žinodama, jog žemės vertė padidės, galėjo praėjusių metų viduryje sumažinti žemės mokesčio koeficientą, taip stabilizuodama žemės mokesčio dydį. Tačiau laiku tai nebuvo padaryta, todėl mokestis padidėjo.
Tarybos opozicija, stengdamasi padėti žemės savininkams ir amortizuoti padidėjusį žemės mokestį, pateikė savivaldybės tarybai sprendimo projektus, pagal kuriuos siūlė daugeliui žemės ūkio paskirties savininkų šiemet taikyti 60 proc. mokesčio nuolaidą, o nuo 2025 metų triskart sumažinti jo koeficientą – nuo 1,5 proc. iki 0,5 proc.
Apie šią opozicijos iniciatyvą buvo rašoma spaudoje, informacijos apie tai buvo pilni socialiniai tinklai. Atrodytų, žemės savininkai turėjo ploti katučių ir džiaugtis būsimomis nuolaidomis.
Tačiau gyvenimas parodo, jog žemės mokesčio mažinimas ūkininkams ir žemės savininkams įspūdžio nepadarė. Daugelis jų į opozicijos siūlymus nesigilino, jokios iniciatyvos nerodė.
Kai merė sukvietė ūkininkus ir žemės savininkus pasikalbėti apie žemės mokestį, daugelis jų net nežinojo, jog yra siūlymų tą mokestį sumažinti, net nebuvo skaitę ar girdėję apie jiems naudingą iniciatyvą.
Praėjusią savaitę klausimas apie žemės mokesčio lengvatą pagaliau buvo įtraukas į tarybos posėdžio darbotvarkę, tačiau valdančiųjų „pastangomis” šis projektas nebuvo patvirtintas.
Kai kurie valdantieji pasigedo paskaičiavimo, kiek pinigų praras savivaldybės biudžetas, jei bus patvirtintos mokesčių lengvatos. Atkreipkime dėmesį – Lazdijų krašto žmonių išrinkti politikai, turintys atstovauti rajono žmonių interesams, domėjosi ne tuo, kokią naudą, sumažinus mokesčius, turės rajono ūkininkai, bet kiek pinigų tai kainuos rajono biudžetui. Ką čia ir pridursi – svarbu ne paprasto žmogaus interesai, bet tai, kiek tas žmogus duos valdžiai pinigų.
Žinoma, buvo valdančiųjų balsų, kad, padidinus žemės mokestį, rajono biudžetas bus pilnesnis, o paskui gautieji pinigai bus skirti rajono žmonių naudai. Tai – tipiškas feodalo mąstymas: mokėk mums pinigus, o mes patys nuspręsime, kur juos panaudoti. Gal investuosime į sporto centro statybą, gal išsimokėsime sau premijas, o jei liks pinigų, gal ir kokį keliuką sutvarkysime.
Jokios reakcijos į mokesčių lengvatų patvirtinimą neparodė ir ūkininkai bei žemės savininkai. Jei tarybos posėdis vyktų savivaldybėje, kur aktyvi pilietinė visuomenė, kur žmonės aktyviai domisi politine ir ekonomine situacija, tai prieš posėdį prie savivaldybės būtų susirinkusi piketuotojų grupė, prašanti į posėdį einančių tarybos narių palankiai išspręsti jų problemą.
Lazdijuose buvo ramu – nei piketo, nei plakatų, nei ūkininkų. Ko gero, pas mus vyrauja taisyklė: „ Kaip mamytė pasakys, taip bus gerai.”
O gal Lazdijų ūkininkai ir žemių savininkai labai turtingi, gal jiems tas mokestis nėra per didelis? Tai kodėl jie važiavo protestuoti į Vilnių, o savo kieme tylėjo nulenkę galvas?
REDAKCINIS STRAIPSNIS (vedamasis) – redakcijos nuostatas atspindintis, jos vardu parašytas, neretai nenurodant konkretaus autoriaus, rašinys, dažnai atsiliepiantis į kokius nors įvykius, paaiškėjusius faktus, tendencijas. Būdinga nedidelė, neretai vienoda visiems leidinio redakciniams straipsniams apimtis, glaustas minčių dėstymas, tezių pobūdžio argumentacija, naudojami publicistinės retorikos elementai. Įprasta pateikti išvadas, apibendrinimus, atspindinčius redakcijos nuostatas. / Žurnalistikos enciklopedija /