Išjungiu kompiuterį ir pradedu ruoštis kovo pradžios kasdienei arba beveik kasdienei klajonei po gimtuosius Veisiejus. Taip norėtųsi parašyti „kelionei“, bet maršrutas iki skausmo pažįstamas ir žinomas: namai–parduotuvė ir atgal. Tad išėjimo į parduotuvę proceso kitaip kaip klajone nepavadinsi. Apsirengęs užrakinu buto duris ir dar užmetu akį į laiškų dėžutę nieko nesitikėdamas, nes manęs nepamiršta tik laiškai su mokesčiais už įvairias paslaugas ir politikai, kai priartėja rinkimai. Į mano pašto dėžutę skrajučių su politikų veidais ir partijų programomis galėtų iš viso nemesti, nes man juos reiks iš karto kišti į šiukšlinę.
Atidarius namo duris, nuo didelio kalno, ant kurio įsitaisęs mūsų daugiabutis, matosi didelis gabalas jau laisvo nuo ledo ežero, bažnyčia ir nemaža miestelio dalis. Žengęs kelis žingsnius nuo šaligatvio, jau leidžiuosi nuo kalniuko, netrukus, palikęs kairėje kaimyno namą, žengiu šaligatviu pro Alvydo namą ir keliauju Leipalingio gatve. Žvalgausi į Leipalingio gatvės namus, lyg matyčiau juos na gal ne pirmą, bet antrą ar trečią kartą. Pasuku į dešinę ir jau pėdinu pagrindine Veisiejų gatve. Netrukus, žvilgtelėjęs kairėn, pamatau Žvejų gatvę. Jeigu galėčiau laikrodį atsukti atgal mažiausiai trisdešimt penkeriais ar net daugiau metų, ta gatvele iš Kailinių kaimo artėtų link manęs trys klasiokės. Na, bet dabar tik be reikalo bergždžiai laukčiau ir tikėčiausi, nes šiais laikais laikrodį pirmyn ir atgal sukiojame tik Briuselio biurokratų paliepimu ir tai tik po valandą.
O šiaip tikimybė sutikti kokį klasioką einant šaligatviu mažoka, nes dabar gi visi važiuoti. Eidamas pagrindiniu miestelio tiltu, pasižiūriu į kairę ir pamatau senų seniausiai uždarytą kino teatrą ir buvusius kultūros namus. Pažvelgęs dešinėn, ant kalvos išvystu savo daugiabutį, o kiek arčiau ežero anksčiau taip vadintą Liesio namą ir pono Gaulės iš Marijampolės vasarnamį. Šį kartą eilinę kelionę į parduotuvę paįvairinu picerijos aplankymu. Keista, picos skanios, vieta strategiškai irgi palanki, bet maždaug pietų metu čia beveik visada būna tuščia. Na, bet kai gyveni vienas, tai ir būti kokioje nors vietoje vienam nėra sunku. Prisipažinsiu, kad kiekvieną kartą apsilankant Veisiejų picerijoje mane ištinka keistas reiškinys. Nors meniu siūlo kelias dešimtis picų rūšių, visuomet, be išimčių, renkuosi tą pačią – „Capri“ – (kumpis, pievagrybiai, juodos alyvuogės). Na, po to, atrodo, kad retkarčiais gal ir būtų verta pabandyti kitos rūšies ir pavadinimo picą, bet nesigauna – nors tu ką.
Pavalgius galima ir į parduotuvę užsukti. Čia jau kartais sutinku Jūratę, nes ji čia dirba ir turbūt būtų keista čia jos nesutikt… Kiek rečiau pavyksta išvysti Edvardą. Na, viena, kad jis gyvena tame pačiame miestelyje kaip ir aš, ir apsiperka toje pat parduotuvėje. Su pilnu krešiu bandelių, keksiukų ar ko nors kito saldaus ir pora butelių pieno einu namo. Na, juk nieko nuostabaus, kad gyvendamas Veisiejuose anksčiau ar vėliau eini namo. Prieš sukdamas į Leipalingio gatvę, dėl viso pikto dar atsisukęs žvilgteliu į Žvejų gatvę. Ne, ne, ir šį kartą nepamatysiu nei Gitos, nei Ilonos, nei Editos… O jeigu netgi, niekaip nepatikėčiau.