Praėjusią savaitę prezidentas G. Nausėda Seime skaitė penktą metinį pranešimą. Šį kartą pranešimas buvo trumpiausias iš visų iki šiol skaitytų. Iš vienos pusės – tai yra gerai, nes kai pranešimas būna ilgas, klausytojai iš jo išsirenka tik įdomiausias citatas, trumpas pranešimas yra geriau įsimenamas.
Reikia pasakyti, prezidentas G. Nausėda per šiųmetę prezidento rinkimų kampaniją ir po jos pradėjo keistai elgtis. Kad prezidentas yra kaprizingas ir greitai įsižeidžiantis, teko pastebėti jau per pirmąją jo kadenciją. Paklaustas, kokios jo pažiūros, prezidentas atsakė itin keistai: kai reikia – jis konservatorius, kai reikia – socialdemokratas. Per šių metų prezidento rinkimų kampaniją ir po jos G. Nausėda ėmė itin aršiai kritikuoti konservatorius. Čia nebūtų nieko blogo, bet prezidentas tai darė tik dėl to, kad dauguma rinkėjų taip manė. Kas gali paneigti, kad prezidentas, pažvelgęs į partijų populiarumo reitingus, ėmė atvirai simpatizuoti socialdemokratų partijai. V. Blinkevičiūtę ėmė įkalbinėti po rinkimų būti premjere, šiai pasirinkus dar vieną sočią ir taukuotą kadenciją Europos Parlamente, premjero poste po rinkimų ėmė matyti G. Palucką. O kur dar skandalingas socialdemokrato, įklimpusio čekiukų skandale, Jonavos mero M. Sinkevičiaus atviras rėmimas ir advokatavimas jam. Oi, kaip neblogai turėti tokį galingą advokatą, kuriam dar ir už paslaugas nereikia mokėti. Tai jau visai netinkamas ir apgailėtinas poelgis – prezidentas turi būti visiems lygiai teisingas.
Be to, ką nors aršiai kritikuojant, pačiam reikia būti krištolinio tyrumo. Praeitą savaitę, skaitydamas metinį pranešimą, jo pabaigoje aršiai užsipuolė konservatorę M. Navickienę. Ši politikė buvo viena geriausių Socialinės apsaugos ir darbo ministrų laisvos ir nepriklausomos Lietuvos istorijoje, bet itin grubiai suklydo skrisdama lėktuvu su prastos reputacijos asmeniu ir leisdama jam sumokėti už kelionę. Vis dėlto, pone prezidente, ar jūs pats esate be kaltės lyg švelniakailė avelė vilkų tarpe? Ne, nesate. Prisiminkime atvejį, kai prezidentas G. Nausėda, viešėdamas Londone, su ambasadoriumi E. Bajarūnu lankėsi miuzikle „Operos fantomas“ ir nesumokėjo už savo ir žmonos bilietą nei cento, kaip ir už vėliau vykusią vakarienę. Dar daugiau – šį apgailėtiną atvejį svarstė Vyriausioji tarnybinės etikos komisija, kuri pripažino prezidentą G.Nausėdą supainiojus viešus ir privačius interesus. Šis sprendimas nėra panaikintas ir galioja iki šiol. Dar reikėtų prisiminti pono prezidento kelionę su žmona į tolimąją Japoniją, kai vėliau, pažeisdamas iš anksto numatytus planus, vyko į Pietų Korėją aplankyti savo dukros.
Jau vien šių paminėtų atvejų pakanka, kad prieš aršiai ir be kompromisų kritikuojant kitus, pačiam reikia būti nepriekaištingos reputacijos. Prisiminkime dar vieną praeitą savaitę skaityto metinio pranešimo niuansą, apie kurį kalbėjo vienas kūno kalbos specialistas. Prezidentas, įėjęs į Seimo salę, itin rūsčiai pažvelgė į sėdinčius ministrus ir premjerę I. Šimonytę. O atsistojęs prie tribūnos, pažiūrėjo į dešinę, kur sėdėjo socialdemokratai, tėviškai, atlaidžiai jiems nusišypsojo. Ar buvo atkurtos laisvos ir nepriklausomos Lietuvos istorijoje prezidentas, kuris taip aiškiai ir atvirai remtų vieną politinę jėgą? Net prezidentė D. Grybauskaitė, kurią rėmė konservatoriai, pastariesiems buvo griežta ir ne kartą į miltus malė A. Kubilių ir kitus konservatorių politikus. Jau nekalbant apie patį iškiliausią prezidentą po atkurtos Nepriklausomybės – V. Adamkų.