Lazdijų laisvės kovų muziejuje pristatyta LGGRTC paroda „Laikom frontą!“ ir dokumentinis filmas „Antanas Lukša. Brolio pažadas“. „Tai tikra pilietiškumo pamoka mums visiems”, – sakė renginio vedėja vyr. muziejininkė Jūratė Paciukonienė. Juolab, kad renginyje dalyvavo gausus būrys moksleivių iš Šeštokų bei Lazdijų ugdymo įstaigų.
Trys viename: pilietiškumo pamoka, parodos pristatymas, filmo peržiūra
„Antanas Lukša. Brolio pažadas“ – tai dokumentinis pasakojimas ne vien apie Antaną Lukšą, garsaus partizano Juozo Lukšos-Daumanto brolį, bet ir apie visos Lietuvos likimą.
Renginyje dalyvavo filmo autorė, režisierė, garsi žurnalistė Rūta Sinkevičienė. Ji kalbėjo trumpai ir aiškiai, prisipažino, kad dabar, jau žiūrėdama filmą, šiek tiek kitaip kai ką pateiktų, tačiau filmas – tikrai įdomus ir vyresniesiems, ir jaunimui. Filme pasakojama apie Lukšų šeimos kovos kelią, kurį nuėjo Antanas Lukša su savo broliais. Filmas skirtas 100-ųjų gimimo metinių proga Laisvės kovotojui, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos ilgamečiam vadovui ir Garbės pirmininkui, kuris ilgą laiką buvo gyvų ir žuvusių partizanų balsas, Lietuvos partizano Juozo Lukšos-Daumanto broliui – Antanui Lukšai.
Laisvės kovų muziejaus salėje eksponuota ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus darbuotojų parengta paroda „Laikom frontą!“. Parodą pristatė LGGRTC Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus strateginio vystymo ir komunikacijos skyriaus vyresnioji patarėja Aldona Jakavonienė. Suskirstytos į skirtingus kovotojo gyvenimo etapus, nuotraukos pasakoja apie A. Lukšos gimimą, jo šeimą, laisvės kovas, suėmimą, kalinimą Sovietų sąjungos lageriuose, sugrįžimą namo, partizano veiklą nepriklausomoje Lietuvoje, nuopelnus ir įvertinimus. Parodoje panaudota medžiaga iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo, Lietuvos ypatingojo archyvo, Kauno regioninio valstybės archyvo, Kauno technologijos universiteto (KTU) muziejaus, Kauno rajono Garliavos J. Lukšos gimnazijos muziejaus, Prienų krašto muziejaus, LPKTS, A. Lukšos šeimos archyvo.
Šią parodą kviečiami aplankyti visi – brolių Lukšų kovų atminimas nenueis užmarštin.
Holivudo verta istorija
Lukšų sūnums nuo mažens buvo skiepijama meilė Tėvynei ir artimui.
Kai Antanui teko apsispręsti, jis nesudvejojo. Palaimintas ir peržegnotas mamos, Antanas su broliais pasirinko kovą su sovietų tironija: pasirinko patį pavojingiausią kovos būdą, gyvenimą nuolatiniame pavojuje. Antano Lukšos gyvenimas, sugrįžimas iš ten, kur retas grįžta, nuolatinė kova už laisvę ir pagarba visų jį pažinojusių, visų, kurie ką nors girdėję apie šį nenuilstantį kovotoją – atsiskleidė prieš žiūrovų akis, palietė žiūrinčiųjų širdis. „Kietas diedas“, – taip jį trumpai drūtai apibūdino pati filmo režisierė R. Sinkevičienė, patikindama, kad tai istorija verta Holivudo.
O kas dėjosi keturių sūnų mamos Onos Lukšienės širdyje, kai ji išleido savo sūnus į kovą, puikiai suprasdama, kas gali nutikti? Filme pasakojama, kad O. Lukšienė, neradusi enkavedistų nužudyto ir miestelio aikštėje numesto sūnaus, nuo grindinio surinko pralietą nukankintųjų kraują, surišo į krepšelį ir palaidojo garbingoje vietoje. Kiek stiprybės turėjo ši moteris?!
Švedų žurnalistas, teologas, organizacijos „Blue/Yellow“ vadovas Jonas Ohmanas, atvykęs į Lietuvą tyrinėti rezistencijos laikotarpio ir tapęs paramos Ukrainai organizatoriumi, filme pabrėžė, kaip pagalbos iš Vakarų laukė mūsų partizanai, taip dabar ginklų prašo kovojantys ukrainiečiai.
Filme yra unikalių kadrų ir apie tautos išdavikus – Juozą Markulį ir Nachmaną Dušanskį, kurie iš esmės išvengė atpildo. Antano Lukšos brolis Juozas demaskavo išdaviką, bet J. Markulis buvo skubiai išsiųstas į Leningradą, o grįžęs iki pat mirties 1987 m. buvo Vilniaus universiteto katedros vedėjas. Kitas veikėjas, turėjęs ilgametę NKVD smogiko patirtį, tardęs ir kankinęs partizanų vadus, taip pat ir Juozą Lukšą, 1989 m. ramiai pasitraukė į Izraelį, o šis atsisakė jį išduoti.
Apie kietą diedą
Tik vienam iš keturių brolių – Antanui, likimas lėmė likti gyvam.
Antanas Lukša 1941 m. baigė Kauno mokytojų seminariją. 1941–1943 m. studijavo Vytauto Didžiojo universiteto Statybos fakultete. Vėliau mokytojavo Veiverių gimnazijoje, tapo Žaslių vidurinės mokyklos direktoriumi. 1945 m. vengdamas tarnybos SSRS kariuomenėje, slapstėsi, įstojo į partizanų Geležinio Vilko rinktinę. 1946 m. dalyvavo kautynėse, susitikime su pirmaisiais iš Vakarų atvykusiais lietuvių žvalgais.
1947 m. buvo Tauro apygardos štabo ryšių skyriaus viršininkas. Padėjo broliui J. Lukšai organizuoti Birutės rinktinę Kaune, rūpinosi partizanų J. Lukšos ir J. Krikščiūno (slapyvardis Rimvydas) kelione į Vakarus. 1947 m. organizavo Tauro apygardos ir Žemaičių apygardos partizanų vadų susitikimą Aleksote, pateko į pasalą, pabėgo, netrukus buvo suimtas, tardomas ir kankinamas. SSRS Vidaus reikalų ministerijos Lietuvos pasienio apygardos karinio tribunolo sprendimu nuo 1948 m. kalėjo lageriuose Vorkutoje, Tiumenės srityje, Bratske. 1956 m. paleistas grįžo į Lietuvą.
1988–1992 m. priklausė Tremtinio klubui. 1992–2006 m. ir nuo 2010 m. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos valdybos, 2006–2010 m. Sąjungos pirmininkas, vėliau – Sąjungos garbės pirmininkas. „Jį žmonės labai gerbė, nes žinojo jo biografiją: žmogaus, pasiaukojusio Lietuvos laisvei ir nepriklausomybei. Jis kalbėjo nedaug, bet jo pasakyti žodžiai įstrigdavo, nes kalbėjo iš širdies“, – filme girdime sakant Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos vadovą Gvidą Rutkauską.
Apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi. Antanas Lukša atidavė visą savo gyvenimą, kad Lietuva būtų nepriklausoma. Vyr. muziejininkė Jūratė Paciukonienė susirinkusiems linkėjo taikos, kad mums netektų patirti to, ką patyrė žmonės, kovoję už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, už tai, kad mes šiandien gyventume laisvoje šalyje.
Renginio organizatoriai: Lazdijų krašto muziejus ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.