Sigitas Birgelis
Kokio atlygio galėjo tikėtis partizanai, eidami į miškus, guldydami galvas už Tėvynę? Ko galėjo laukti iš sovietų pavergtos, komunistų, stribų ir išdavikų valdomos Lietuvos? Ar vylėsi, kad laikas atsivers ir amžinai nebus vadinami banditais, kad ant grindinio suguldyti išniekinti jų kūnai prisikels su prisikėlusia Lietuva?
Viskas pasilieka, nes viskas praeina: gyvenimas, žmonės, karas, taika, laikas. Laikas. Jis vienas, rodos, teisingas, visagalis, viską žinąs, viską gydo, pateisina, įvertina, pasveria, atleidžia, pasmerkia.
Slogių minčių prislėgtas stoviu Šlynakiemio giraitėje prie senų pušų. Nieks nežino, kiek joms metų. Jos senesnės nei įvykiai, apie kuriuos noriu kalbėti.
Pušynėlio rytiniame šlaite, kur prieš 73 metus buvo įrengtas partizanų bunkeris, šiandien tūno dauba, o šalimais jos kuklus, maždaug prieš 30 metų pastatytas antkapinis paminklas.
Bandau įsivaizduoti, ką paskutiniaisiais mėnesiais, dienomis, valandomis, sekundėmis jautė, galvojo to niūraus bunkerėlio šeimininkai. Ar kada nors pavyks jį rekonstruoti, mūsų krašto jaunimui parodyti?
Šioje vietoje 1949 m. gruodžio 15 d. žuvo Lietuvos laisvės sąjūdžio karžygys, Dainavos apygardos štabo Ryšių ir informacijos skyriaus viršininkas, partizanų kapitonas Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas bei jo adjutantas Vytautas Prabulis-Žaibas, kilęs iš Mockavos.
Jurgis Krikščiūnas
Gimė 1919 m. Samaroje. 1921 m. su tėvais grįžo į Lietuvą, apsigyveno Marijampolės apskr. Ašmintos kaime pas senelius. 1922 m. tėvai gavo butą Aukštojoje Panemunėje. Čia Jurgis augo su savo dviem jaunesnėmis seserimis Aldona ir Elvyra. 1939 metais Jurgis baigė Kauno „Aušros“ berniukų gimnaziją ir įstojo į A. Smetonos karo mokyklą savanoriu aspirantu.
Lietuvą okupavus bolševikams, 1940 m. rugsėjo mėnesį buvo paleistas į atsargą. Tuomet jis įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto statybos fakulteto geodezijos skyrių. Mokėsi iki 1943 metų kovo mėnesio, kol vokiečiai uždarė universitetą.
1944 m. Jurgio šeima traukėsi į Vakarus. Jurgiui nepavyko. Jį raudonieji 1944 metų rudenį areštavo ir uždarė į Šiaulių kalėjimą. Išlaikytas kalėjime devynis mėnesius ir, nesudarius bylos, užverbuotas buvo paleistas. Jurgis negalvojo tarnauti sovietams. Išėjo partizanauti Balbieriškio–Ūtos apylinkėse.Tapęs partizanu, Jurgis pasirinko Rimvydo slapyvardį.
Jurgio Krikščiūno giminaitis Vytautas Krikščiūnas taip prisimena Rimvydą. „1946 metų pabaigoje, man su žmona ir broliu gyvenant Kaune, atėjo Rimvydas su Skirmantu (Juozu Lukša – aut. past,). Tada jie pradėjo rengtis išvykai į Vakarus atstatyti ryšio, kuris buvo nutrūkęs. Be to, jau buvo įtariamas Markulis-Erelis, nes jo elgesys kėlė nepasitikėjimą, kai iš vieno konspiracinio buto Vilniuje Skirmantas vos spėjo pabėgti. (…)
Rimvydas šiai kelionei buvo pasirinktas neatsitiktinai: jis laisvai kalbėjo rusų, vokiečių ir prancūzų kalbomis.
1947 metų gegužės mėnesio pradžioje Kaune, Žemaičių gatvėje, Rimvydui su Skirmantu padarėme išleistuves, palinkėjome sėkmės. Tai buvo paskutinis mūsų susitikimas. Gegužės pabaigoje jiedu, lydimi būrio vyrų, perėjo sieną į Lenkiją.“
Pasak partizanų ryšininkės Natalijos Briliūtės-Janušauskienės, vežimu, pakinkytu dviem arkliais, Paznėkas nuvežė juos į Suvalkų geležinkelio stotį. Suvalkuose Natalija visiems trims nupirko vieną bendrą bilietą. Traukinys pajudėjo. Ties Balstoge į kupė užėjo lenkų policininkas. Nei Lukša, nei Krikščiūnas lenkiškai nemokėjo. Lukša davė jam į delną banknotą. Policininkas kažką lenkiškai sumurmėjo ir išėjo iš kupė.
Iš Varšuvos emisarai nuvyko į Gdynę, kur perdavė iš Lietuvos atvežtą medžiagą. Birželio 4 d. Lukša ir Krikščiūnas bandė grįžti atgal, bet padėtis buvo gerokai pasikeitusi. Ties Punsku siena dar labiau sustiprinta, statomos antros vielų užtvaros, stebėjimo bokštai, kasami apkasai ir gynybos bunkeriai. Lukša ir Daumantas bandė sieną kirsti Pašešupio miške ties Pašešupio kaimu. Beje, ir čia buvo daugybė postų ir kulkosvaidžiais ginkluotų sargybinių, o tolumoje nauji apkasai. Jiems kelią pastojo pasieniečiai. Partizanai atsakė pistoletų ugnimi. Įvyko susišaudymas. Į dangų iškilo šimtai raketų. Emisarai batus tepė tepalais, kad nesuuostų pėdsekiai šunys. Retkarčiais susidurdavo su šmirinėjančiomis rusų karių grupelėmis. Rytą įsitaisė krūmuose šalia Liubavo. Visą dieną rusai siautė 20, o kai kur ir 30 kilometrų atstumu nuo sienos.
Lukša ir Krikščiūnas sugrįžo sėkmingai ir pranešė partizanų vadovybei apie J. Markulio išdavystę. Liepos mėnesį Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas buvo paskirtas Dainavos apygardos štabo viršininku.
Vytautas Prabulis-Žaibas
Jurgio Krikščiūno adjutantas, Mockavoje gimęs Vytautas Prabulis-Žaibas šiame krašte buvo jau tikras senbuvis. Į Lenkiją jis atėjo 1945 m. balandį kartu su dešimčia partizanų. Apsistojo pas Vaičiuliškių Pauliukonius. Ten, šeimininkams padedant, kartu su kitais įrengė tris bunkerius: vieną netolimoje baloje, vadinamoje Kupstynu, kitą – medžiais apaugusiame Kapčiuko kalno šlaite, trečią – troboje po grindimis. Jauni, linksmi ir draugiški miško broliai be jokio vargo susidraugavo su kaimyninio Ramonų ir kitų kaimų jaunimu. Netrukus beveik kiekviena čia gyvenanti lietuviška šeima turėjo savo namuose „pabėgėlį“.
1945 m. pavasarį Lenkijos sieną perėjo Alfonsas Valenta-Ožys su šešiais partizanais. Jie taip pat nesunkiai surado prieglobstį Punsko krašto ūkininkų sodybose. 50 asmenų lietuvių partizanų grupei ėmėsi vadovauti Miliauskas-Perkūnas. Vienas iš didesnių partizanų telkinių buvo Budzisko kaimas. Jame partizanai įrengė tris bunkerius: vieną pas Vincą Judicką, kitą pas Vincą Žukauską, trečią pas Antaną Remindavičių.
Kai 1946 m. kovo mėnesį Punske buvo dislokuojamas Lenkijos pasienio kariuomenės dalinys, Budziskas liko nuošaly, ir mažai kas čia užsukdavo. Partizanai dienas leisdavo bunkeryje, vakarais svečiuodavosi pas šeimininkus.
1946 m. rugpjūčio 12–13 naktį Seinų sienos apsaugos kariuomenė surengė „miškų valymo“ operaciją. Jos metu suėmė daug Seinų krašte besislapstančių Lietuvos miško vyrų. Vytautas Prabulis suėmimo išvengė, bet nuo to laiko slapstėsi vienas, kol likimas jį suvedė su Dainavos apygardos štabo Ryšių ir informacijos skyriaus viršininku.
Lenkų ir lietuvių partizanų bendradarbiavimas
Ginkluoti Lietuvos pogrindžio vyrai, siųsti į svetimą valstybę, jos teritorijoje turi veikti specifiškai, o savo veiksmus derinti su lenkų pogrindžio atstovais. 1947 m. žiemą Pauliukonių sodyboje įvyko istorinis susitikimas: jo metu J. Krikščiūnas-Rimvydas susitarė žodžiu su Suvalkų–Augustavo apygardos atstovu dėl teritorijos, kurioje gali „netrukdomai“ veikti Lietuvos partizanai. Buvo nustatyti ryšių punktai ir aptarti kiti reikalai. Vakarinė teritorijos, kurioje galėjo slapstytis lietuviai, riba ėjo keliais Budziskas–Šipliškės–Žabariškės–Seivai–Krasnavas.
Po šio susitikimo penki Lietuvos partizanai kartu su lenkų partizanais puolė Šipliškių pašto įstaigą bei milicijos postą. Tai vienas iš nedaugelio žinomų atvejų, kai Lietuvos partizanai Lenkijos teritorijoje kartu su lenkais dalyvavo puolamuosiuose kariniuose veiksmuose.
Ne visada lenkų ir lietuvių partizanų bendradarbiavimas buvo idiliškas. Pasitaikydavo ir išdavysčių. Lenkų partizanų grupei vadovaujantis Petras Burdinas – neabejotinai lietuvių kilmės asmuo – nemažai prisidėjo prie J. Krikščiūno-Rimvydo ir V. Prabulio-Žaibo likvidavimo. 1949 m. birželio mėnesį jis pranešė lenkų saugumui apie du besislapstančius Lietuvos partizanus ir šešis jų padėjėjus ryšininkus. Burdinas susipažino su Šipliškių miške besislapstančiu, Vaitakiemyje gimusiu lietuviu Alfonsu Mielkumi-Milko. Jis įgijo Mielkaus pasitikėjimą ir kurį laiką su juo kartu slapstėsi. Mielkus, neįtardamas, kad Burdinas saugumo užverbuotas agentas, papasakojo jam apie kitus partizanus, apie savo draugą V. Prabulį, kad Ramoniškių kaime jis turįs merginą. Burdino informacija lenkų saugumui buvo nepaprastai vertinga.
1949 m. lapkričio 16 d. Mielkaus slėptuvė Teklinavo kaime buvo apsupta. Mielkus atsišaudydamas žuvo, Burdinas paspruko, bet vos išgelbėjo savo gyvybę. Po šio įvykio jis nutraukė ryšius su saugumu ir grįžo į lenkų partizanų gretas.
Bandymai suimti Rimvydą
1949 m. pavasaris. Dainavos apygardos žvalgybos skyriaus viršininkas Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas, vykdydamas Dainavos apygardos Šarūno rinktinės vado Juozo Gegužio-Diemedžio užduotį, kartu su rinktinės vado adjutantu Broniumi Saveikiu-Klajūnu ir kitais perėjo Lietuvos–Lenkijos sieną. Prasiveržimo metu keli partizanai žuvo, Rimvydas liko sužeistas. Jį globojo dvi ištikimos ryšininkės: Teklė Pauliukonytė ir Veronika Judickaitė.
1949 m. birželį buvo susekti svarbūs ryšiai. O buvo taip. J. Krikščiūnas prašė ryšininko P. Paznėko nuvežti paketą Marytei Briliūtei į Varšuvą. Jis, bijodamas vykti, siuntą perdavė P. Remindavičiui. Šis 4 kilogramų siuntą Briliūtei išsiuntė paštu. Siuntą perėmė lenkų saugumas. 1949 m. rugpjūtį lenkai Marytę suėmė, tardė, jėga ir kankinimais privertė prisipažinti.
Lenkų saugumas ir MGB ilgą laiką bandė susekti Rimvydo slėptuvę. Jis jiems buvo reikalingas gyvas. 1949 m. pabaigoje Suvalkų krašte veikė kelios rusų saugumo operacijų grupės iš Maskvos ir Vilniaus. Turėdamos savo rankose J. Deksnį ir M. Pečeliūną, sovietų specialiosios tarnybos dar aktyviau ieškojo J. Krikščiūno, nes jis galėjo sutrukdyti MGB planus. Rimvydas beveik neįtikėtinu būdu ir toliau informavo Vakarus apie Lietuvos rezistenciją, krašto padėtį ir užverbuotus agentus. J. Lukša norėjo permesti jį į Vakarus, bet Rimvydas jautė, kad yra sekamas, kad ryšiai ir kanalai – saugumo rankose.
Yra išlikę laiškai, rašyti giminėms, esantiems Vakaruose, ir išsiųsti Rimvydui būnant Lenkijoje. Viename iš jų Jurgis rašo „(…) Tuo tarpu aš gyvenu tokiose sąlygose, kad Jūs įsivaizduoti negalite, ir tai turiu džiaugtis. Tad tiesiai sakau Jums. Palaukite kelias dienas, bet atsiųskite, nes aš badauju visą laiką. Vaikštau basas ir svetimais drabužiais. Mano drabužius per paskutiniąsias kautynes tiek sušaudė, kad teko išmesti. Jei norėsite ką atsiųsti iš pinigų, įdėkite po puspadžiais senesnių batų. Mes viską sunaudosim, nes rūpinuosi ne savimi. Jums stengsiuos rašyti, kai galėsiu. Dabar kabu tik ant siūliuko. Gali tekt ir ant gatvės atsigulti. (…)
Dramos atomazga
Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas suvokė, kad slapstytis Punsko krašte darosi beprasmiška. Nusprendė su keliais bendražygiais veržtis į Vakarus. Budziską paliko liepos 26 d. Deja, ties Suvalkais partizanai susidūrė su geležinkelio sargyba. Po susišaudymo Rimvydas ir Žaibas, galbūt nujausdami išdavystę, kelionę nutraukė ir grįžo į Punsko kraštą. Keturių asmenų grupė pasidalijo į dvi dalis: vienoje buvo Krikščiūnas ir Prabulis, kitoje – B. Saveikis ir A. Kvedaravičius. Rimvydas ir Žaibas Šlynakiemio kaimo gyventojo Aleksandro Jakimavičiaus laukuose išsikasė naują bunkerį.
Nenumaldomai artėjo išdavystė ir didvyriška mirtim pasibaigusios dramos atomazga.
– Mane suėmė 1949 m. gruodžio 14 d., – pasakoja vienas iš J. Krikščiūno ryšininkų. – Suvalkuose ėmė tardyti ir kaulus skaičiuoti. Reikalauja pasakoti, ką žinau, bet matau, kad ir be mano pasakojimo jie viską žino. Netrukus atvežė ir Petrą. Saugumo šefo kabinetas didelis. Mane pasodino viename kampe, jį – kitame. Kad vienas kito nepasmaugtumėme per akistatą. Jis viską jiems ir papasakojo… Po to ir iš manęs jėga išmušė prisipažinimą.
Rimvydo ir Žaibo slėptuvę išdavė du artimi jų bendradarbiai. Vienas iš jų (operacinis slapyvardis Vytautas) jau kurį laiką buvo saugumo užverbuotas. Jis nurodė ryšininką (slapyvardis Mažasis), žinantį, kur yra bunkeris. Šių žmonių pavardės man žinomos, bet jų neminėsiu.
J. Krikščiūno-Rimvydo ir V. Prabulio-Žaibo suėmimo planą sudarė Suvalkų apskrities viešojo saugumo įstaigos viršininko pavaduotojas. Plane tarp kitko rašoma: […]Operacijai atlikti reikia pasitelkti kariuomenę KBW (Vidaus saugumo korpusas), paimti 300 karių ir Suvalkų PUBP 20 operacinių darbuotojų bei 20 MO (Pilietinė milicija) pareigūnų ir iš visų jų sudaryti tris operacines grupes, kitaip sakant, vieną grupę iš 45 žmonių, antrą grupę iš 250 žmonių ir trečią šturmuojančią grupę iš 50 karių. (…) 1 grupė iš trijų pusių apsups Trakelio mišką, išstatant žmones, kad vieni kitus matytų – kas 20 metrų. 2 grupė žiedu apsups [bunkerį], išstatant karius taip, kad vieni kitus matytų – kas 50 metrų. (…) 3 grupė […] pajuda nuo Šaltėnų pusės per laukus iki Aleksandro JAKIMAVIČIAUS kolonijos drauge su sulaikytu […], slapyvardžiu „Mały“, kuris nurodys pušynėlį ir vietą, kurioje esti bunkeris. Priartėjus šturmuojančiai grupei prie nurodyto pušynėlio, per 500 metrų apsups jį žiedu 30 žmonių grupė, likusieji 15 puola […], stengdamiesi žūtbūt paimti banditus gyvus, o jei bandytų jie bėgti – šaudyti į kojas.“
1949 m. gruodžio 14-osios vakarą Rimvydas ir Žaibas, nujausdami išdavystę, nuvyko pas Praną ir Veroniką Grigučius, kurie bijodami suėmimo paslapčia persikėlė gyventi į Šilainę. Šeimininkams leidus, per vieną naktį jie iškasė duobę, sudėjo lubas, sienas apramstė lentomis. Švintant mėšlą sumetė ant bunkerio. Tikėjosi, viską pabaigs vakarop, kai sugrįš.
– Mes čia neilgam, – išeidamas tarė šeimininkui Rimvydas. – Kai galėsim, trauksim į Vakarus. Kad tik galėtum kelis mėnesius čia peržiemoti.
Rytą, šiek tiek prieš septynias, Juozas Jakimavičius išėjo šerti arklių. Laukuose vyko kažkas neįprasta. Kareiviai buvo apsupę pušynėlį, kuriame slapstėsi partizanai. Nuaidėjo šūviai. Jam kelią pastojo lenkų kareiviai ir nuvarė jį tiesiai ant bunkerio. Padangę drebino šūviai. Kažkoks puskarininkis šaudė dūminiais užtaisais į atvirą bunkerio angą. Jam atsakė automato serija iš bunkerio. Iš slėptuvės nuaidėjo dar keli šūviai. Paskui įsiviešpatavo ilga ir slogi tyla. Kaimiečiai, kareivių varomi, pradėjo ardyti bunkerį.
– Vytautas Prabulis gulėjo aukštielninkas, – pasakoja J. Jakimavičius. – Rankoje laikė Parabellum. Jurgis Krikščiūnas buvo sukniubęs. Iš galvos bėgo kraujas. Dar sunkiai alsavo. Mirė kelyje į Suvalkus.
Tą pačią dieną saugumas suėmė Sigitą Valinčių, o vėliau ir Pauliukonių šeimą. Teismas konfiskavo turtą, o Vincą Pauliukonį ir jo dukrą nuteisė penkerius metus kalėti. 1949 m. paskutinėmis dienomis už partizanams teikiamą pagalbą buvo suimta per 10 vietos lietuvių bei 39 Lietuvos piliečiai. Į Lenkijos gilumą ištremta 19 lietuvių šeimų (80 žmonių).
Epilogas
1950 metais Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas LLKS Prezidiumo nutarimu Nr. 5 po mirties apdovanotas Laisvės Kovos Kryžiumi (su kardais), kartu suteikiant Laisvės Kovotojo Karžygio garbės vardą.
2003 m. vasario 16 d. už pagalbą partizanams Vincas Pauliukonis, Teklė Pauliukonytė ir Veronika Judickaitė buvo apdovanoti Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiais.
Prieš 30 metų toje vietoje, kur buvo partizanų bunkeris, Juozas Jakimavičius pastatė antkapinį paminklą. Minint 50-ąsias didvyrių žuvimo metinės, Lietuvos Respublikos ambasada Lenkijoje pritvirtino prie jo atminimo lentą.
2014 m. Šlynakiemyje, partizanų žuvimo vietoje, buvo pastatytas ir atidengtas žymeklis. Kasmet gruodžio mėnesį toje vietoje vyksta Jurgio Krikščiūno-Rimvydo ir Vytauto Prabulio-Žaibo pagerbimo šventė, kurioje dalyvauja Punsko ir Seinų krašto mokiniai, visuomeninių organizacijų bei Lietuvos atstovai. Uždegamos žvakutės, giedamas Lietuvos himnas bei partizaniškos dainos. Šia vieta rūpinasi Punsko Kovo 11-osios licėjaus jaunimas.
Punsko bažnyčioje yra saugoma urna su žeme, paimta iš partizanų žuvimo vietos. Ją pašventino vyskupas Jonas Kauneckas.
2016 m. šių eilučių autoriaus pastangomis buvo sukurtas vaidybinis dokumentinis filmas „Baladė apie Rimvydą ir Žaibą“. Jo premjera įvyko 2016 m. balandžio 10 d. Punsko lietuvių kultūros namuose. Jis buvo rodomas 5 kartus Punske, Kauno technologijos universitete, Jurbarko kultūros centre, Garliavos viešojoje bibliotekoje, Prienų Justino Marcinkevičiaus viešojoje bibliotekoje, Kauno kino centre „Romuva“, Lazdijuose, Kalvarijoje, Merkinėje ir kt. Filmas 2018 m. dalyvavo partizanų ir tremtinių filmų festivalyje „JŪS – MŪSŲ ŠIRDYSE“. „Baladę apie Rimvydą ir Žaibą“ parodė ir Lietuvos televizija. Buvo išleista ir filmo kompaktinė plokštelė.
Apie Rimvydą ir Žaibą bei kitus partizanus daug rašoma Lenkijos lietuvių žiniasklaidoje.
***
Jurgio Krikščiūno ir Vytauto Prabulio palaidojimo vieta nežinoma. Suvalkų lietuviai šiems Lietuvos didvyriams Suvalkų kapinėse pastatė simbolinį kapą su antkapiu, tikėdami, kad netoli jo iš tikrųjų gali būti palaidoti Lietuvos laisvės kovų didvyriai.
2021 m. rugsėjo mėnesį Lenkijos tautos atminties institutas pranešė, kad Suvalkų evangelikų kapinėse surasti galbūt Lietuvos partizanų palaikai. Į ekshumacijos vietą atvyko Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atstovai Rytas Narvydas bei Rimantas Zagreckas. Tyrimai buvo vykdomi evangelikų kapinėse, kur netoliese pokario metais buvo Lenkijos saugumo būstinė. Todėl tikėtina, kad šioje kapinių dalyje buvo užkasti Lietuvos rezistencijos dalyviai. Pasak Lenkijos tautos atminties instituto darbuotojų, yra didelė tikimybė, kad surasti 1949 m. gruodžio 15 d. Šlynakiemio kaime žuvusių Lietuvos partizanų Jurgio Krikščiūno-Rimvydo ir Vytauto Prabulio-Žaibo palaikai.