Praėjusią savaitę visa Lietuva minėjo Medicinos darbuotojo dieną, kai buvo padėkota medikams – žmonėms, kurie saugo mūsų sveikatą ir geranoriškai ateina į pagalbą, kai mums to prireikia.
Lazdijuose ši šventė irgi buvo deramai paminėta – rajono vadovai pasveikino labiausiai nusipelniusius mūsų krašto medikus ir įteikė jiems apdovanojimus. Vienas iš iškiliausių apdovanojimų, įteiktų šioje šventėje, „Metų gydytojo“ nominacija, kuria buvo padėkota ilgamečiam psichiatrui Vladimirui Bobrovui. Įdomu tai, jog „Metų gydytojo“ rinkimai nebuvo plačiai viešinami, šios nominacijos nugalėtojas buvo renkamas internetiniu balsavimu.
Apie nominaciją, darbą Lazdijuose, mūsų krašto žmones kankinančias psichinės sveikatos problemas „Dzūkų žinios“ kalbasi su „Metų gydytoju“ V. Bobrovu.
– Šiemet tapote „Metų gydytoju“. Ką Jums tai reiškia?
– Kaip liaudis sako: „Smulkmena, bet maloni“. Tikrai to nesitikėjau. Psichiatrijos sritis žiniasklaidoje nėra labai akcentuojama, galima sakyti, kad net primiršta, lyg mūsų ir nėra, nors atliekame labai didelį darbą. Tas apdovanojimas išlindo kaip yla iš maišo. Tai įrodymas, kad mes dirbame, kad esame reikalingi ir mūsų darbas yra ne veltui. Stengiamės dirbti taip, kaip liepia mūsų sąžinė ir profesinė etika.
– Kiek metų dirbate psichiatru?
– Jau beveik penkiasdešimt, iš jų trisdešimt – Lazdijuose.
– Ši profesija yra subtili, provincijos bendruomenėse dar gyvuoja stigma, jog gėda kreiptis į psichiatrą dėl savo problemų. Ar keičiasi požiūris į šią profesiją ir lankymąsi pas psichiatrą?
– Man atrodo, jog ta stigma mažėja, žmonės jau supranta, jog turi psichikos problemų, ir nebijo kreiptis. Kasdien turiu po 20–30 skambučių ir apsilankymų, tai rodo, kad ta stigma, kuri anksčiau tikrai buvo, dabar nyksta.
– Kaip žmonių psichiką paveikė pandemija, ar yra liekamųjų reiškinių?
– Liekamųjų reiškinių tikrai yra, sakyčiau, yra psichinės būsenos pakitimų, taip pat nemažai kitų ligų komplikacijų – širdies ir kitų sistemų negalavimų. Vis paaiškėja, jog tai kovido pasekmės. Dabar prasidėjo ir kiti dalykai – karas ir t. t., viskas susirišo į vieną maišą, tad žmonėms labai padidėjo psichinė našta, ne kiekvienas gali tai priimti ir su tuo susigyventi.
– Ar skiriasi miesto žmogaus ir sodiečio psichinės problemos?
– Iš esmės, problemos yra tos pačios, jų negalime griežtai atskirti. Kaime šiek tiek daugiau būna vienų dalykų, mieste – šiek tiek daugiau kitų. Kaimai nyksta, ten lieka senyvo amžiaus žmonės, jie palikti vieni, likimo valiai, nes vaikai toli išvažiavę. Tėvai patys negali savimi pasirūpinti. Nerimas, nemiga, baimė, nes daug kas gyvena vienkiemyje. Taip pat labai stipri vienišumo, atskirties, nereikalingumo savijauta. Tėvams skaudu, kad augino vaikus, o šie jiems nepadeda.
Situacija keičiasi į geresnę pusę, nes yra socialinės paramos tarnybos, kurios pasirūpina senoliais, jie nepaliekami likimo valiai.
– Ar per tuos tris dešimtmečius, kai dirbate Lazdijuose, keitėsi problemos, dėl kurių žmonės į Jus kreipiasi?
– Anksčiau buvo žmonių problemos su įgimtomis, nepagydomomis ligomis, bėdos dėl ilgamečio alkoholizmo, dabar daugiau atsirado tokių pacientų, kurie turi kitokių problemų – nemiga, nerimas, nepasitikėjimas, neužtikrintumas.
– Kokiais atvejais reiktų kreiptis į Jus pagalbos? Kokios būsenos turėtų priversti žmogų susirūpinti savo psichine sveikata?
– Tai labai platus klausimas. Užsitęsusi nemiga, miego sutrikimai, nuotaikų sutrikimai, depresinė būklė, kai nei pavasario saulė, nei parskridę paukščiai nedžiugina, žmogus nenori bendrauti, niekas jo nedžiugina, nesinori draugų turėti, nesinori išeiti pasivaikščioti į gamtą. Čia jau reiktų psichiatro, gal psichologo pagalbos, gal kartais užtektų tik pasišnekėjimo.
„Dzūkų žinių“ informacija