Dineta Babarskienė
Paroda, kurioje buvo ir ašarų, ir šiltų apkabinimų, ir viltingų svajonių.
Ryžtis surengti parodą mintis kilo Vidzgailų kaimo bendruomenės vaikų dienos centro „Vaikų laikas“ vadovei Dovilei Zilinkienei. Tiesa, tam prireikė laiko, mat pirmiausia teko įtikinti ypatingo jaunuolio mamą, kad to labai reikia, o jau paskui mama įkalbino sūnų, kuris sutiko laikinai paskolinti savo piešinius parodyti kitiems. O jau po parodos laiminga šypsena nušvitęs Rolandas tarė garsų ačiū visiems atėjusiems ir sakėsi sutinkąs dar paskolinti paveikslų ir ilgesniam laikui. Mat jau yra minčių, kad iš Lazdijų viešosios bibliotekos, kur dabar surengta paroda, ji iškeliaus kitur. Dovilė jau sugalvojo, kur galima būtų dar eksponuoti Rolando Bansevičiaus parodą.
Jautrus susitikimas su Rolandu Bansevičiumi įkvėpė naujiems planams ir darbams. Lazdijų viešosios bibliotekos direktorės pavaduotoja Asta Mickevičienė dėkojo jaunajam dailininkui Rolandui pažadėdama, jog bandys rašyti projektą ir labai tikisi, kad pavyks į Lazdijus pasikviesti patį Gustavą. „Gustavas – Rolando idealas“, – patikino mama Rūta Bansevičienė. Mat juk idėjų Rolandas semiasi iš LRT televizijos pažintinės-pramoginės laidos vaikams „Gustavo enciklopedija“.
Rolandas Bansevičius – ypatingas jaunuolis ir jo paroda išskirtinė. Jautrus prisilietimas prie darbų, apie kuriuos jis pats papasakoti nedaug tegali. Kalba jis mažai. Užtat pieštų be atvangos. „Jei sutrukdai, kai jis piešia, liepia išeiti“, – patikina namiškiai, mat tada jis paskendęs kūryboje: aplink jį išdėstyta krūvos piešinukų, o jis dirba. Jau dabar jo aplankas pilnas piešinių: spalvotų, preciziškai atliktų, „fokusuotų“ lyg fotoaparatu fotografuojant: vaizdas – iš toli, vaizdas – iš arti, kiekviena detalė jam itin svarbi.
Lazdijų viešosios bibliotekos konferencijų salėje Rolando Bansevičiaus paroda – kaip tikrų tikriausio dailininko. Nors iš pradžių svarstyta, kad galbūt jo darbus reikėtų eksponuoti Jaunimo centre, tačiau apžiūrėjus piešinius iškart pasidarė aišku, kad šią parodą turi pamatyti kur kas daugiau žmonių. Rolandas buvo nustebęs ir laimingas, pamatęs taip gražiai eksponuojamus jo darbus. Jų čia 40. Kur kas daugiau Rolando darbų namuose: jo albume, kuriame viskas kruopščiai sudėliota skyriais. „Kiekvieną darbą privalau nufotografuoti, nes jam atrodo, kad jei aš nenufotografuosiu, reiškia, man nepatinka“, – prasitarė mama Rūta, rodydama savo telefono galerijoje galybę sūnaus piešinių. Ji sako, kad sūnaus darbų nieks neskaičiavo, bet jų jau gerokai per 100.
Rolandas – Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazijos specialiosios lavinamosios klasės mokinys. Vasarą jis leis su naujais savo draugais Lazdijų socialinių paslaugų centre. Darbuotojos sakė, kad jam tai dar tik pradžia – pirmosios dienos, bet jau spėjo susipažinti, sužinojo apie jo pomėgius. Įdomu tai, kad, kaip Rolando mama sako, piešimas jam – ne hobis, o darbas. „Vieną piešinuką jis gali piešti 15 minučių, kitą – tris valandas. Dažnai būna ir taip, kad jei jo nenukreipsi kitur, tai jis gali visą dieną piešti“, – pasakoja namiškiai. Piešia jis daugiausia tušinuku. Anot mamos, nei akvarelė, nei guašas jo nesudomino. „Anksčiau jo paveikslėliai nebuvo tokie spalvoti. Tad nupirkome flomasterius. Pradėjo spalvinti, pamatė, kad gražu. Dabar jau spalvina“, – pasakoja mama. Tiesa, Rolandas gali nupiešti visą piešinį, bet jei jo piešinukyje netilpo kokia maža detalė, piešinys bus išmestas ir visas perpieštas iš naujo. „Jo jau nepamokysi. Jis žino, kaip turi atrodyti. Kartais atrodo, kad gal darbas dar nebaigtas, bet jam rodos, kad toks turi būti ir ne kitoks“, – sako mama.
Dovilei Zilinkienei nuoširdžiai dėkojant mamai, kad sutiko, jog sūnaus paveikslai išvystų dienos šviesą, kad jais pasigrožėtų ir pasidžiaugtų visi norintieji, ir, žinoma, pačiam dailininkui Rolandui už paskolintus savo piešinius, mama Rūta net susigraudino. Dar labiau moteriai pasipylė ašaros, kai savivaldybės jaunimo reikalų koordinatorė Sandra Černeckaitė nesulaikydama ašarų padėkojo, kad tokį Rolandą turime. Renginyje dalyvavo ir Lietuvos Raudonojo Kryžiaus Alytaus skyriaus atstovės, kurios pagelbėjo atvykti visiems norintiems Socialinės globos namų gyventojams į šią nuotaikingą parodą. Lazdijų meno mokyklos direktorė Diana Tulabienė pasidžiaugė, kad mūsų rajone gyvena daug talentingų vaikų, sakė, jog lauks ir kitos Rolando parodos. Pakalbinta direktorė patikino, kad jie labai laukia vaikų su specialiaisiais poreikiais savo mokykloje rengiamose edukacijose, kurių jau turėjo ir tai jiems visiems be galo patiko. Į jautrų ir gražų renginį su gėlėmis atvyko ir Eglė Lepeškienė, Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis“ Lazdijų padalinio tarybos pirmininkė, kuri išdavė dar vieną paslaptį: pasirodo, Rolandas – ne tik talentingas dailininkas, bet ir geras šokėjas. Mama patikino, jog Rolandui itin daug davė mokykla: ji pasidžiaugė ten dirbančiais savo srities profesionalais.
Rolando polinkį piešti namiškiai pastebėjo seniai. „Jis piešdavo ir anksčiau, bet mažiau. Iš pradžių lipdė iš plastilino ir modulino. Deja, tų darbelių neišsaugojome. Paskui vis daugiau ir daugiau ėmė piešti“, – pasakoja mama. Intensyviai Rolandas piešia jau kokius dvejus metus. Tiesa, „Gustavo enciklopediją“ žiūrėti pirmiausia pradėjo sesė, prisėsdavo ir Rolandas. „Jam taip patiko, kad paskui jau jis pasiimdavo pultelį ir niekam neduodavo, kol šios laidos nepažiūrėdavo. Paskui dar kitą dieną kartojimą žiūrėdavo“, – sako ji. Ir piešia Rolandas „Gustavo stiliumi“, jei taip galima apibūdinti. „Štai kiemo vištelės, bet ir jos „Gustavo stiliumi“ nupieštos“, – atkreipia dėmesį mama. Jaunojo dailininko paveikslais žavėjosi susirinkusieji, negalėjo patikėti tokiu jauno vaikinuko kruopštumu, gebėjimu atskleisti personažų charakterius, jų nuotaikas, pastebėti net smulkiausias daleles. Tai itin žaismingi, nuotaikingi, spalvingi paveikslai, galintys pakelti nuotaiką net didžiausiam paniurėliui.
Ir saksofono garsai, jautrios melodijos, kurias atliko Gustas Mankus, tądien skambėjo kažkaip ypatingai, kitaip nei visada. Rodos, net Lazdijų viešosios bibliotekos salėje oras virpėjo. Žodis, žvilgsnis, apkabinimas ir tuoj pasipils ašaros. Mėgautasi akimirka, negailėta plojimų… Dar ir dar kartą apžiūrėti Rolando piešiniai… Tai buvo nuostabu… Šįkart Lazdijų viešojoje bibliotekoje Vidzgailų kaimo bendruomenės vaikų dienos centro „Vaikų laikas“ vadovei Dovilei Zilinkienei nepaleidžiant didžiulio noro, jog Rolando Bansevičiaus darbai būtų matomi, buvo surengtas išties neapsakomai reikšmingas, labai jautrus ir išskirtinis renginys. Jautri paroda suvirpino mūsų širdis… Susirinkusieji vos tvardė ašaras. „Oi, kaip gražu“, – spindėjo džiaugsmu parodos dalyvių akys. Ir išties sunku patikėti, ką gali sukurti jaunas vaikinukas popieriaus lape ir kas atsitinka mumyse, kai į viską pažvelgiame atviromis širdimis.