Savaitgalį, kaip ir kiekvienais metais, su šeima praleidome Palangoje. Žinau, kad kažkam plaukai stojasi piestu vien išgirdus šį pavadinimą, o nuo Basanavičiaus gatvės akordų sukyla skrandžio turinys.
Provincija, marozai, bokso kriaušės.
Vienu žodžiu, poilsiauti Palangoje – NELYGIS.
O kur dar kainos!
Apmaudžiausia, jog tai, kas vieniems yra NELYGIS, ima veikti mūsų pačių supratimą apie save ir tai, kas mums priimtina.
Vieniems nelygis ilsėtis Lietuvoje, jeigu poilsiauji ne Nidoje.
Kitiems nelygis pirkti kvepalus, jeigu jie ne iš nišinės parfumerijos namų.
Tretiems nelygis dirbti viešajame sektoriuje už 900 eurų, o apie paprastesnius darbus išvis net nėra ką kalbėti.
Pabuvojus tarp tokių „aukšto lygio“ asmenybių, nori nenori, kažkuriuo metu išsivysto polinkis taikytis ten, kur „lygis“.
• Juk grįžti dirbti į tą pačią kompaniją, kur jau dirbai, – nelygis.
• Eiti dirbti už mažiau, negu gavai prieš tai, – nelygis.
• Eiti žemesnes pareigas, negu ėjai prieš tai, – nelygis.
• Pakeisti profesiją iš „rimtos“ į „nerimtą“ (kokią nors meninę, dvasinę, kūrybinę) – nelygis.
Kaip ir nelygis neatitikti vieno ir to paties, nušlifuoto standarto, į kurį tuo metu lygiuojasi didžioji masė žmonių.
Nesijaučiu kažkuo labai išskirtinė. Ir pati dažnai noriu to, ko nori visi.
Bet lygiai taip pat gerai jausiuosi pasikvėpinusi kvepalais už 6 ar 300 eurų (turiu ir tokių, ir tokių).
Su nostalgija vėl eisiu Basanavičiaus gatve ir šimtąjį kartą prie Palangos tilto nufotografuosiu saulėlydį.
Kaip ir, jei reikės, keisiu profesiją tol, kol būsiu laiminga.
O ne kol bus LYGIS.
Monika
Puikus tekstas! Viskas yra lygis ir nereikia kreipti dėmesio į suformuotą kažkieno nuomonę…