Viena iš nuolat darbdavių ir pačių darbuotojų linksniuojamų temų – darbo trukmė viename darbe.
Kol dalis darbdavių viešai plaka nesusitupėjusius kandidatus, dalis kandidatų su polėkiu yra linkę ieškoti tinkamesnio darbdavio, arba lyriškiau – tiesiog ieškoti savęs.
Mano aplinkoje dauguma žmonių vienoje darbovietėje yra praleidę kur kas daugiau laiko nei aš ir stereotipiškai galėtų būti vadinami „pastovesniais“.
Žinoma, taip pat didelė dalis žmonių užsibūna viename darbe, nes tiesiog bijo pokyčių, bet šįkart tekstas ne apie tai.
Paklausus, kas iš tikrųjų motyvuoja žmones pasilikti tame pačiame darbe, dažniausi atsakymai yra šie:
• Konstruktyvus dialogas įmonės viduje;
• Perspektyva augti;
• Adekvatus atlyginimas;
• Įkvepiantis vadovas (-ė);
• Įtraukianti komanda;
• Ofiso dramų nebuvimas.
Be viso to – motyvuoti žmonės yra SAVO SRITYJE.
Komanda yra miksas žmonių, kurie į šią sritį papuolė, nes visada norėjo joje būti, kiti – nes jiems sekasi tai daryti, treti galbūt tiesiog ieškojo kažkokio darbo.
Tikėtis įdarbinti svajonių darbuotoją, kaip ir rasti svajonių darbovietę, yra menką šansą išlošti turinti loterija.
• Kai kurios įmonės darbuotojui yra tiesiog pradinis taškas.
• Kitos – įgyti patirties.
• Trečios – gal kažkiek paeksperimentuoti.
• Ketvirtos – įsitvirtinti.
• Penktos – svajonių stotelė.
Kuriame iš šių lygių darbuotojas nuspręs „pademonstruoti“ savo stabilumą, priklauso ne tik nuo asmens (ne)pastovumo, bet didele dalimi ir nuo to, koks mikroklimatas egzistuoja konkrečiame darbe.
Monika
@monikapasakoja