Dineta Babarskienė
Audronė Piličiauskienė iš Rolių kaimo šią žiemą atrado malonų užsiėmimą. Kaip pati prisipažįsta, nė pati nepagalvojo ir net neįsivaizdavo, kad ją ši veikla taip įtrauks, jog ji nusipirks visas reikiamas medžiagas, o formų gipso liejimui per palyginti trumpą laiką sukaups solidžią kolekciją.
Dėl naujo pomėgio net savo mėgstamą tortų gamybą atidėjo į šalį
Muiliukus pasigaminti buvo pamokiusi dukra, o štai lieti įvairių formų indelius bei kitokias figūras iš gipso, vėliau į jas įlieti vaško Audronė išmoko Vidzgailų kaimo bendruomenės organizuotuose užsiėmimuose. Ten Audronė sužinojo begalę gipso gamybos bei žvakių liejimo paslapčių. „Man labai patiko ir žvakes lieti, ir iš gipso gaminti, nes rezultatas greit pasimato, o ir gaunasi. Trumpai tariant, labai greitai geras rezultatas gaunasi“, – patikina ji.
Audronė taip įsismagino, kad nutarė savo namuose lieti žvakes, gaminti iš gipso įvairiausias figūrėles. Juolab kad žiema, vakarai ilgi, darbų yra, bet ir laisvo laiko atsiranda. Ir atrodo, viskas kaip senovėje. Juk anksčiau moterys ilgais žiemos vakarais taip pat liedavo žvakes, tik iš bičių vaško, dabar laikai kiti, šių dienų žvakės labai šiuolaikiškos, „mandros“, bet jas lieti toks pats malonumas kaip anksčiau. Audronė net į šalį atidėjo savo mėgstamą užsiėmimą – tortų kepimą.
Užsiėmimui reikiamų dalykėlių nepastebimai daugėja
„Formų gipsui lieti dabar jau visą dėžę turiu“, – tarsteli ji. Prisipažįsta, kad jau, ko gero, turi visas, kokių tik jos širdis geidžia, bet vis dar pasidairo įdomesnių, naujų, nematytų. Tik dabar jau peržiūrėjusi tai, ką siūlo pardavėjai, kartais naujų jau ir neberanda. „Turiu, kokių noriu ir kokios yra. Ir mažesnių, ir didesnių“, – patikina.
Kai susidomėjo šita veikla, viskas ir įsisuko: pradėjo labiau domėtis, ieškoti specializuotų portalų, kur parduodamos gipsui lieti formos, vaškas, dagtys, kvapai. „Randi vieną, paskui socialiniuose tinkluose vis daugiau meta. Formų daug kartų po truputį vis užsisakydavau, o medžiagos susinaudoja ir jų tikrai reikia nemažai. Vaškas brangus ir gipsas nepigus, bet kai jau formų turiu, tai ką daryti? Reikia gaminti!“ – dėsto Audronė. Viską ji užsisako internetu, bet viskas, aišku, nemenkai kainuoja. „Tikrai kainuoja nepigiai, bet taip norisi. Tai tikrai nepigus malonumas, bet labai įtraukiantis“, – teigia ji.
Prieš šventes dirbo išsijuosusi: dovanų gavo visi
Ypač džiaugiasi, kad šį pomėgį atrado prieš šventes. Prieš Kalėdas Audronė prigamino ir apdovanojo savo rankų darbų žvakėmis ir sesių šeimas, ir bendradarbes, ir kitus giminaičius, ir draugus, ir savo darželio grupės vaikučius. „Dvi dėžes išdalinau“, – prisipažįsta. Daugelis gavusiųjų iš pradžių net netikėjo, kad tokias grožybes ji pati gamina. O dirbo išsijuosusi, dargi dukra padėjo. „Ir dukra darėsi, ir ji vežėsi į Kauną, apdovanojo ir drauges, ir savo mokinukus, mat ji irgi dirba mokytoja“, – sako Audronė. Angeliukų prieš Kalėdas reikėjo daug pagaminti, mat mokytojos – mama ir dukra – labai nori, kad angeliukai saugotų ir globotų jų mažuosius. „Kai dukra grįžta iš Kauno namo, mes ir abi padirbame. Prieš šventes tai jau labai daug dirbome. Ir lakavo, ir šveitė ji, viską darė“, – papasakoja Audronė. Patiko šie dirbiniai ir miestietėms. „Aš anksčiau pamatydavau, pasigrožėdavau ir tiek, o čia, pasirodo, galima ir pačiai pasigaminti. Kitos dar ir nežino, ne visos matę, bet kai pamato, o dar dovanų gauna, labai džiaugiasi“, – kalba pašnekovė.
Puošybai naudoja įvairias džiovintas gėles. „Kai jau pasižiūrėjau, kuo puošia, pradėjau rinkti viską. Dabar jau visas dovanų gautas gėles renku. Nieko nemetu, džiovinu. Dabar jau visas maišas ant aukšto stovi. Susidžiovinu, susidedu į dėžutes. Ir rožių, ir gubojų, ir visokių kitokių, kurios sudžiūsta gražiai ir nepraranda spalvos, turiu“, – pasakoja. Dar ir dukra parveža, mat mama prisakė ir jai gėlių nemesti, viskas juk praverčia.
Audronės dirbiniai jau atrado savo vietą ir Anglijoje. „Gavusieji dovanų labai džiaugėsi, geros emocijos užliedavo ir juos, ir mane. Labai malonu buvo man dovanoti, o jiems gauti“, – prisipažįsta Audronė.
Jai smagiausia gaminti ir dovanoti. Dabar Audronė vis dažniau pamąsto apie artėjančią Valentino dieną. Juolab kad turi širdelės formų. „Gal jaunimui patiks?“ – pamąsto.
Tai puikus poilsis ramumoje, tylumoje
„Aš atsipalaiduoju, pailsiu“, – taip sako apie savo naują pomėgį Audronė.
„Ypač smagu tai daryti moterų kompanijoje su arbatos ar kavos puodeliu šalia, vis pagurkšnojant, tarpusavyje pasikalbant, pajuokaujant“, – sako ji, prisimindama savo pirmuosius žingsnius šio savo, dabar jau itin mėgstamo pomėgio link.
Paklausta, ar jai gera ir vienai savo namuose užsiimti šiais maloniais darbais, patikina, kad tikrai smagu. Sakosi, atsisėda sau ramiai, lieja, paskui šveičia, lakuoja, vėliau vašką tirpina, gamina žvakeles, mat labai smagu į gražų gipso dirbinį įlieti vaško, tuomet dirbinys įgauna kitą paskirtį. O dar kur žvakių puošyba? Čia, ko gero, daugiausia tenka užtrukti, mat kiekvieną žvakę nori papuošti vis kitaip, išskirtinai. „Tai puikus poilsis ramumoje, tylumoje“, – teigia.
Ateityje žada surengti edukacijų
Kol kas Audronė dar nieko nemokė, kaip tai pasidaryti patiems, tik dukrą. „Bet kai mano grupės vaikučiai paaugs, tai juos tikrai pamokysiu. Dabar dar truputėlį per maži. Jiems dar tik 2–3 metukai, bet kai paaugs, manau, tikrai surengsiu edukaciją. Užtat formų įsigijau daugiau ir įvairesnių. Tikrai pasidarysime po kažkokį gražų indelį iš gipso“, – planuoja A. Piličiauskienė, Lazdijų mokyklos-darželio „Vyturėlis“ pedagogė, dirbanti pagal priešmokyklinio ugdymo programą. Juolab kad formų gipso liejimui ji jau sukaupė pakankamai didelę kolekciją, tad nori pasidalinti ir su kitais, suteikti džiaugsmo ir kitiems. Išmoko Vidzgailų bendruomenėje, dabar tęs tradiciją toliau, pamokys ir kitus. Visai neseniai Audronė išbandė naują, labai menišką formą: vazonėlis – veidelis ir lėkštutė su veideliu, vazonėlyje įsisodino gėlytę. Sakosi, nešis į darbą, pasidės ant stalo. „Labai džiaugiuosi šita gražia forma“, – prisipažįsta.
Paklausta, ar šis pomėgis nepraeis, sako, kad dar tik „atėjo“ ir vis labiau įtraukia. „Vasarą, ko gero, nedarysiu, bus kitų darbų, bet dabar šis pomėgis – numeris vienas“, – patvirtina. Juk deganti žvakė, pačios rankomis pagaminta, įlieta į savą gipso dirbinį, yra tarsi mažytė šventė kiekvienuose namuose.