Dineta Babarskienė
Po sėkmingai pavykusių švenčių malonūs įspūdžiai ilgai išlieka atmintyje, išblukindami tuos sunkumus ir begales rūpesčių, su kuriais teko susidurti siekiant užsibrėžto tikslo. Tai pasakytina ir apie Stebulių ateities bendruomenės organizuotą bendruomenės šventę „Seneliai čia gyveno ir aš čia gyvenu“. Jau seniai planuotas Stebulių ateities bendruomenės narių susiėjimas draugėn pagaliau įvyko. Susibėgti visiems 42 bendruomenės nariams, anot sodybos šeimininkės Ritos Sabestinienės, šįkart nepavyko, tačiau visi, kas tik galėjo, laisvą pavakarį turėjo, atvyko. „Mūsų bendruomenės nariai, kaip aš sakau, nuo kryžkelės žiūrint, įsikūrę ir link Teizų, ir link Babrauninkų, ir link Skovagalių, ir link Seimeniškių“, – sakė ji. O susirinkusieji dargi pajuokavo, kad kone visų didžiųjų Lietuvos miestų atstovai čia atvyko: ir iš Vilniaus, ir iš Kauno, ir iš Marijampolės, mat ši bendruomenė savo būrin kviečia ne tik čia gyvenančius, bet ir iš šių kraštų kilusius ar kažkada gyvenusius, bet dabar jau įsikūrusius kitur.
Bendruomenės eglaitę sodino vyresnieji
Įstabioj augalų apsupty, išpuoselėtoje Ritos Sabestinienės sodyboje, kur jai darbuotis itin padeda ir jos vyras Almantas Sabestinas, kur kiekvienas augalėlis turi savo vietą, kur pažvelgsi, gėlių oazės džiugina akį, kur puoselėjamos senolių tradicijos, susirinkę bendruomenės žmonės sugiedojo Lietuvos himną. Pakiliai, iš visos širdies…
Išrinko vietą ir pasodino savo pirmam bendram susiėjimui atminti bendruomenės eglaitę. Vyresnieji sodino, o mažiausias tądien buvęs Stebulių ateities bendruomenės narys keturmetis Adolis palaistė ir pasimatavo, kuris gi didesnis: jis ar žaliaskarė. Bendruomenės nariai sakėsi stebėsią, kaip bendruomenės eglutė ir mažasis Adolis augs.
Iš seno šulinio pasisemti tyro vandens, iš „kružiko“ atsigerti ir senolių išminties, stiprybės pasisemti kvietė Rita Sabestinienė. Taip poetiškai kreipėsi ji į susirinkusius.
Rimtai apie rimtus reikalus kalbėjo šios bendruomenės pirmininkas. Stebulių ateities bendruomenės pirmininkas Mantas Jančiukas pateikė bendruomenės finansinę ataskaitą, Rita Sabestinienė supažindino su tais, kurie pareiškė norą dalyvauti bendruomenės veikloje. Šventežerio seniūnijos seniūnė Aldona Burbienė dovanodama gėlę džiaugėsi gražiu mamos ir sūnaus bendravimu, supratimu ir susikalbėjimu. Anot jos, gerai, kai jaunimas išklauso vyresniuosius, o jau klausyti ar ne, daryti pagal juos ar savaip, anot jos, lai sprendžia patys, savo galva vadovaujasi. Mantas juokavo, kad jam labiausiai tai patiko, kad seniūnė patarė, jog ne visada reikia klausyti mamos.
tviskančiuose Rožių namuose patiekalų degustacija
Stilingieji Rožių namai sulaukė svečių. Ir viskas čia apgalvota iki mažiausios smulkmenos. Gėlės, pirtininko Rimanto Silkės vantos su uogele, stilingi dekoratyvūs daikčiukai šventei suteikė solidumo, jaukumo ir to nenusakomo jausmo, kad esi čia laukiamas. Ir paskendome tam baltume. O tuomet prasidėjo, anot pačių bendruomenės narių, patiekalų degustacija. Ragauta troškintos triušienos iš Stebulių ateities bendruomenės pirmininko Manto Jančiuko ūkio, rūkyta žuvis kvepėjo lyg tik ką iš rūkyklos atnešta. O paskui šimtalapis, Artūro Čiurlionio šakotis. Dargi svetingų šeimininkų sveteliai kviesti keptomis dešrelėmis pasistiprinti. O ir atvykusieji savo skanėstų atsivežė, tad ragauta, skanauta, girta. Ir norom nenorom norisi pasigirti, jog vakarieniauta baltai, pavydėkit juodai. Mat stilinga aplinka ne tik Rožių name – kiekviename žingsnelyje, kiekviename žemės lopinėlyje. Praeinant galima įkvėpti levandų aromato ar žemuogę, braškę nusiskinti, prie tvenkinio pastoviniuoti ar žydinčiomis gėlėmis pasidžiaugti, o ir dekoratyvinių medelių įvairovė stebino. Čia gražiai dera ir senovinės rūtos, ir dekoratyviniai augalai, ir prieskoniai, ir vaistažolės – šeimininkės Ritos išmonei, fantazijai ir geram skoniui, ko gero, ribų nėra. O ir mielų žmonių būrys su šypsenomis, pakilia nuotaika ir maloniais pašnekesiais, kvietimais užsukti į svečius, pasišnekučiuoti, arbatos išgerti. Ir Ritos Sabestinienės dainos sūnui, vyrui, bendruomenei… Itin jaudinantis sugrįžimas į Stebulius Vidos Purienės po 28 metų. Vidutė nesulaikė ašarų, sakėsi, pakviesta negalėjo atsisakyti, atvažiavo.
Pasidžiaugta, jog jie turi, kur susirinkti, kad šioje sodyboje visad laukiami. Sakėsi, jog stengsis vėl susibėgti. „Gal dar ir šiais metais“, – vylėsi Rita. Anot jos, dabar, kai jau bendruomenė įkurta, jie kai tik galės, bandys rašyti projektus, mat tai jiems itin svarbu. „Bandysime, rašysime, tikimės, jog pavyks“, – sakė ji.
Ir taip linksmai dainas dainuodami susirinkusieji net nepastebėjo, kaip greitai prabėgo vakaras ir atėjo laikas skirtis. Pasidalinę šiluma bei gerumu ir padėkoję vieni kitiems, skirstėsi namo. Skirstėsi neskubėdami – juk čia buvo gera… Juk gyvena šie žmonės ten, kur paliepė širdis… Tikimasi, jog jie padarys daug gražių darbų. Rožių namai visad atviri… užbėgti, pasitarti, pasidalinti džiaugsmais ir rūpesčiais.•