Rekordiniais karščiais tvokstelėjusį šių metų birželį palydėjo ginčai ir nesutarimai Tėvynės sąjungos–Krikščionių demokratų partijoje.
Nors birželio mėnesį dienraštyje „Lietuvos rytas“ paskelbti apklausos bendrovės „Vilmorus“ duomenys byloja, kad konservatoriai šiuo metu yra populiariausia Lietuvos politinė partija ir lenkia antroje vietoje esančius „žaliuosius valstiečius“, to vargu ar pakaks dešiniesiems sudaryti valdančiąją koaliciją po rinkimų. Net jeigu konservatoriai sudarys koaliciją su šiuo metu trečioje vietoje pagal populiarumą esančia socialdemokratų partija, jie neaplenks „žaliųjų valstiečių“ galimos koalicijos su Darbo partija ir „Tvarka ir teisingumu“. Nors kai kurie konservatorių politikai lipa ant scenos ir plėšosi baltinius ant krūtinės bei savo pasisakymuose garantuoja, kad kitų metų rudenį jie atsidurs valdančiojoje koalicijoje, tai tėra pageidavimas, kurį paversti realybe bus sunku.
Konservatorių populiarumas jaunimo tarpe ir miestuose nėra pakankami faktoriai, garantuosiantys pergalę 2020 metų Seimo rinkimuose. Taip, dešinieji gali pasigirti pastoviu ir itin ištikimu elektoratu, bet vien to nepakanka. Jau kurį laiką konservatoriai liberalėja, o kartu pamažu, bet atkakliai tolsta nuo konservatoriškų vertybių. Vien tai, kad prezidento rinkimuose jie rėmė nepartinę gana liberalių pažiūrų kandidatę I. Šimonytę, daug ką pasako. Nors konservatoriai liberalėja, bet tai jiems neatneš daug papildomų balsų rinkimuose. Kaip parodė G. Nausėdos kova antrajame prezidento rinkimų ture su I. Šimonyte, vien miesto balsų neužtenka norint juos laimėti. Reikalingi ir taip vadinami antrosios Lietuvos balsai, kurie ir nulėmė G. Nausėdos pergalę itin aiškiu ir jokių abejonių nekeliančiu skirtumu.
Konservatorių pasukimas liberalizmo kryptimi tikrai nėra geras ir sveikintinas dalykas. Lietuvoje jau ir taip yra trys liberalios partijos: Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis, Lietuvos laisvės sąjunga, vadovaujama A. Zuoko, ir visiškai neseniai įsikūrusi Laisvės partija, kuriai vadovauja A. Armonaitė. Reikėtų net pabrėžti – Lietuvai ir lietuviams tenka net trys liberalios partijos! Jeigu išgėrus pusę litro galima paklysti tarp trijų pušų, tai net būdamas visiškai blaivas vargu ar susigaudysi tarp trijų liberalių partijų programinių nuostatų ir jų skirtumų.
Nors konservatoriai vis kalba apie regionų politiką, bet tai ir telieka kalbomis. Tereikia prisiminti 2016 metų Seimo rinkimus, kai po pirmojo jų turo ši dešinioji partija itin džiūgavo, bet antrąjį turą pralošė į vienus vartus.
Reikia pažymėti, kad kuo toliau, tuo labiau G. Landsbergio vadovavimas konservatoriams tampa vis didėjančia problema. Tai buvo užprogramuota iš anksto, kai G. Landsbergis buvo dirbtinai padarytas šios politinės jėgos vadovu ir tapo juo vien dėl to, kad yra prof. V. Landsbergio anūkas. Gabrielius nepabuvo nei partijos skyriaus vadovu, nedirbo partijos struktūroje. Nėra privalumas ir šio politiko jaunas amžius. Jis dar gana ilgą laiką galėjo dirbti ir kaupti patirtį nebūdamas partijos pirmininku. Jaunas amžius politikoje toli gražu nėra privalumas. Konservatoriams ilgą laiką dar galėjo vadovauti A. Kubilius, I. Degutienė ar kitas patyręs šios partijos politikas. G. Landsbergio reitingai birželio mėnesį atliktoje „Vilmorus“ apklausoje irgi prasti. Jeigu palankiai jį vertina 25,2 procento apklaustųjų, tai nepalankiai net 47,8 procento respondentų. Problemos su demokratija partijoje irgi kyla daugiausiai iš G. Landsbergio pusės. Vieša paslaptis, kad partijoje jis apsistatęs sau perdėm lojaliais raudonžandžiais bernužėliais ir mergužėlėmis, kurie besąlygiškai jam paklūsta ir be diskusijų vykdo visus jo įgeidžius.
Toli ir ieškoti nereikia. Visi prisimena R. Dagio atvejį, kuris pažymėjo, kad konservatorių partijoje lieka vis mažiau vietos konservatoriškoms vertybėms. Lyg šito atvejo būtų per mažai, pasirodo, konservatorių partijoje tvyro toks reiškinys kaip bendrapartiečių sekimas. Stebima ne tik, ką jie kalba viešojoje erdvėje, bet ir už ką balsuoja ar pasisako socialiniuose tinkluose. Užteko antrajame prezidento rinkimų ture grupelei konservatorių pasisakyti už G. Nausėdą, kai tai nebuvo palikta be dėmesio šios politinės jėgos vyresnybės. Taip, partinė disciplina itin svarbus dalykas, bet nereikia dėl to perlenkti lazdos.
Gal ir pats G. Landsbergis pajuto, kad jo vadovavimas konservatoriams nėra be priekaištų ir veda partiją ne į valdžią, nes ne kartą užsiminė, jog konservatorius į kitų metų Seimo rinkimus galėtų vesti I. Šimonytė. Jeigu G. Landsbergį galima įvardinti kaip skaldantį politiką, tai I. Šimonytę galima pavadinti vienijančia politike. Iš kitos pusės ją galima pavadinti gana liberalia asmenybe. Ar tai išeitų į naudą konservatoriams? Ir, apskritai, ar ateityje ši partija neskils į Tėvynės sąjungą ir krikščionis demokratus?