Aidas Kelionis
Birželio 7–8 dienomis Lazdijuose nugriaudėjo smagiausia rajono metų šventė – „Pasienio fiesta“. Nesuklysiu pasakydamas, kad šios šventės Lazdijų rajono gyventojai laukia labiau nei Kalėdų. Reikia pripažinti, kad šventė tvirtai įleido šaknis, išaugo ir žydi pačiomis gražiausiomis spalvomis. Šį kartą apie valdžiažmogius ir kitus oficialius asmenis nerašysiu, nes asmeniškai man didžiausią įspūdį padarė meninė fiestos dalis arba, kitaip sakant, atlikėjų pasirodymai.
Penktadienį šventę pradėjo labai šauni ir verčianti susimąstyti, gal net sakyčiau – kiek liūdnoka Lazdijų kultūros centro programa, kurioje spindėjo puikūs vokalistai. Tą vakarą labiausiai laukiau savo mėgstamiausios Lazdijų muzikos grupės „Kryžkelė“ pasirodymo, nes jie groja tokį lengvą rokenrolą, kuris priverčia kojas pačias kilnotis. Šios grupės muziką galima apibūdinti kaip paprastą, bet toli gražu – ne prastą. Paskaitęs programą, pamačiau, kad penktadienį vakare koncertuos grupė „Banderolė“, apie kuriuos iki šiol nebuvau nieko girdėjęs. Pasirodė, jog tai – Lazdijų meno mokyklą baigusių ir nusprendusių toliau kartu groti, jaunuolių grupė. Šios grupės vokalistė – jaunutė, liauna atlikėja, nustebino savotišku ir originaliu balsu. Dar reikia pastebėti, kad grupės būgnininkė – taip pat jauna mergina. Palinkėkim „Banderolei“ didžiausios sėkmės tolimesniame kelyje į muzikos Olimpą!
Šventinio penktadienio vakaro vinimi tapo legendinė Lietuvos roko grupė „Rondo“. Jeigu iki tol tarp žiūrovų buvo vienas kitas pasyvesnis asmuo, tai po to, kai scenoje pasirodė muzikantai ir driokstelėjo savo senomis geromis dainomis, abejingų neliko. Net nepastebėjau, kaip pradėjau šokinėti ir mojuoti rankomis bei iš visų jėgų rėkti dainų žodžius.
Neslėpsiu, kad labiausiai laukiau šeštadienio vakaro, kai scenoje turėjo pasirodyti mano pati mėgstamiausia visų laikų Lietuvos grupė – „Hiperbolė“. Iš tolo pamatęs V. Praprą, nuėjau iki jo ir trumpai pasikalbėjome. Vėliau susiradau savo herojų ir legendinį gitaros virtuozą I. Beriną. Su juo nuoširdžiai pasikalbėjome apie penkiolika minučių. Klausiau jo pasakojimų ir pradėjau stebėtis, kad visoms jo mintims apie meną, muziką ir kūrybą visiškai pritariu. Palinkėjau jam kuo geresnės sveikatos ir patraukiau į prekybos paviljonus anapus upelės.
Tik pasigirdus pirmiesiems „Hiperbolės“ koncerto garsams, pradėjau dainuoti kiek leido jėgos. Pasirodo, per daugiau kaip kelis dešimtmečius jų nepamiršau. Dainos keitė viena kitą, V. Praprui ir I. Berinui padėjo jaunieji muzikantai. Žiūrėdamas į tai, ką su gitara išdarinėjo jos virtuozas, šamanas ir genijus I. Berinas, draugui pasakiau, kad jis gitara groja kaip velnias.