Aidas Kelionis
Kažkada per vieną iš taip vadinamų komercinių Lietuvos televizijų buvo rodoma puiki Rolando Kazlo autorinė laida „Nekenčiu reklamos“. Prabėgo ne mažiau kaip dešimtmetis nuo jos rodymo, bet atmintyje dar yra išlikę kai kurie šios laidos epizodai. Autoriui itin pavyko pati laida, bet ypač taiklus jos pavadinimas – „Nekenčiu reklamos“. Galima būtų net užduoti retorinį klausimą: „O kas, gerbiamieji, ją gali pakęsti?“
Taip atrodo tik dabar, o kažkada, dar gūdžiais sovietiniais laikais, girdėjome, kad laisvame, civilizuotame ir išsivysčiusiame Vakarų pasaulyje parduotuvės pilnos kokybiškų ir išvaizdžių prekių, kurios reklamuojamos per minėtų šalių televizijas. Pirmas taip vadinamo kapitalistinio pasaulio reklamas ar jų nuotrupas teko pamatyti per Lenkijos televiziją rodomų Vakarų filmų intarpuose. Sovietiniams piliečiams, kurių gyvenimas buvo skurdus ir pilkas, tos spalvingos reklamos atrodydavo kaip iš kito pasaulio.
Ką ten bekalbėti apie rimtesnes prekes, jeigu mums, sovietmečio vaikams, užsienietiška kramtomoji guma buvo didelės ir spalvotos svajonės išsipildymas, o jeigu prie jos pridėdavo skardinę „Coca-Cola“ ar dėžutę sausainių, tai jau būdavo daugiau negu laimė. Man sovietmečiu labai pasisekė, nes mano šviesaus atminimo dėdė Ziutas buvo jūreivis. Su didžiausiu nekantrumu laukdavau jo grįžtant iš už jūrų marių. Labiausiai laukdavau parvežamos kramtomosios gumos, o kur dar vakarietiški saldainiai ir sausainiai ar koks nors egzotiškas vaisius! Bet vieną kartą, kai sovietmetis vangiai girgždėdamas ritosi link pabaigos, dėdė parvežė ausinuką!!! Taip, taip, „Sony“ firmos ausinuką „Walkman“! Štai čia buvo didžioji ir neįtikėtina laimė. Prisimenu, kai autobusu važiuodamas iš Druskininkų ar į Druskininkus devintojo dešimtmečio antroje pusėje įdėdavau į jį kasetę (irgi parvežtą Ziuto su jau įrašytomis itališkomis garsiojo dueto Al Bano ir Romina Power dainomis, tokiomis kaip „Felicita“, „Ci sara“ ar „Il ballo del qua qua“, pagal kurią buvo sukurtas legendinis „Ančiukų šokis“), nuspausdavau mygtuką ir klausydamasis muzikos patenkintas žvalgydavausi per autobuso langą.
Koks turėjo būti skurdus ir pilkas sovietinis gyvenimas, kad žmonės virtuvėse ar kambariuose kaip papuošalus laikydavo tuščias skardines nuo gaiviųjų užsienietiškų gėrimų ar vokiško, čekiško arba kokio nors kito alaus. Dabar tai jau atrodo nelabai įtikėtina. Jau trisdešimt metų esame laisvo ir civilizuoto Vakarų pasaulio dalis. Dabar jau mūsų prekybos centrai lūžta nuo itin kokybiškų ir gražių prekių, o pasirinkimas tiesiog milžiniškas.
Dabar jau mes patys, galima sakyti, kenčiame nuo reklamos gausos, kuri liejasi per televiziją, radiją ar laukia mūsų internetiniuose portaluose. Jau norime, kad jos būtų mažiau arba visai nebebūtų. Keikiame ją, kai dešimčiai minučių nutraukia įdomų filmą ar televizijos laidą, o internete jai uždengus įdomų straipsnį ieškome mažyčio kryžiuko skubėdami ją išjungti.