Vaidotas Morkūnas
Jau du mėnesiai, kaip šalia savivaldybės veikia kebabinė. Ją čia įkūrė lietuvės Ingos ir kosoviečio Nusret Shala šeima. Jie gyvena Simne ir yra ten įsteigtos kebabinės savininkai. Šeima neatsitiktinai grįžo į Lazdijus ir čia įkūrė kebabinę. Tai jau ištisa istorija, kurioje gražiai susipynusi dviejų žmonių meilė ir Nusret kaip virtuvės šefo sugebėjimai. Verslininkai apie meilę ir kebabus papasakojo mūsų laikraščiui.
Pasirodo, iš Kosovo kilęs Nusret yra gerai žinomas Lazdijuose dar nuo 2002 metų. Vyriškis neslėpė: dėl to kalta meilė Ingai. Moteris juokavo ir sakė, jog ji Nusret iš Vokietijos parsivežė į savo namus Saltininkų kaime ir jį „padarė“ dzūku. „Kadangi jau tuomet mėgau gaminti maistą – virti, kepti, todėl tais pačiais metais įsidarbinau Lazdijų kepykloje. Lietuvių kalbos nemokėjau visiškai. Kai nuėjau pasikalbėti su Lazdijų kepyklos vadovu Egidijumi Jurkevičiumi, šis klausė, kaip mane gali priimti, jei nemoku kalbos. Aš tuomet atsakiau, kad atvažiavau dirbti, o ne kalbėti. To užteko ir priėmė duonos kepėju dirbti. Pusę metų iš Saltininkų 25 kilometrus kas trečią parą į darbą ir atgal važiuodavau dviračiu. Dar grįžęs vėlai vakare Ingos močiutei padėdavau šerti gyvulius. Ji mane daug ko išmokė. Po pusmečio nusipirkau motorolerį ir juo važinėjau į darbą, o po metų jau automobiliu. Pradėjęs nuo nulio viską užsidirbau savo rankomis, mane vedė meilė žmonai Ingai ir nuoširdūs žmonės, kuriuos sutikau ir kurie padėjo. Darbe sekėsi tikrai gerai, per tris mėnesius išmokau gerai šnekėti lietuviškai, išlaikiau lietuvių kalbos egzaminą. Tikrai patiko Lazdijai, nes čia gyvena nuoširdūs ir paprasti žmonės. Man kepykloje dirbti tikrai sekėsi, vėliau gavau pasiūlymą padirbėti Alytuje. Turbūt garsas apie mane kaip neblogą virtuvės šefą pasklido plačiau, todėl kvietė padirbėti ir į kavines Kaune, Kėdainiuose. Dažnai kvietėsi kai kurie kavinių savininkai dėl to, kad krisdavo jų kavinių apyvarta, todėl aš buvau priimamas, kad sutvarkyčiau jų kavinių, kebabinių ar picerijų virtuvę, išmokyčiau kitus virėjus pagaminti įdomesnių patiekalų. Darbo bei užsakymų tikrai gaudavau nemažai – reikėjo suktis sparčiai. Tokiu darbu pakėliau kai kurių kavinių lygį, džiaugiuosi tuo. Esu dabar ir vienos kavinės Kaune vienas iš bendrasavininkų. Toks darbas yra įdomus, tačiau reikia nuolat, kasdien „arti“ ir taip gyventi. 2014 m. mes nusipirkome butą Simne ir ten su 5 asmenų šeima, trimis vaikais, gyvename dabar“, – pasakojo visad energingas Nusret, kurį lazdijiečiai vadina Nusiu, o jo kebabinę Nusio kebabine.
Verslininkas sakė, kad gyvendamas Simne ir ten dirbdamas nuolat bendravo su kai kuriais lazdijiečiais, kurie nuolat kalbino Lazdijuose atidaryti kebabinę. „Rizikavau ir pavyko. Man labai padėjo įsikurti rajono valdžia, kooperatinės bendrovės „Lazdijų prekyba“ vadovai. Esu dėkingas jiems už pagalbą“, – sakė verslininkas.
Nusret džiaugėsi, kad verslas pavyko. „Mūsų produktus perka, o mes juos stengiamės gaminti tik iš šviežių produktų, perkame juos iš ūkininkų. Man svarbiausia yra klientas, kad jis džiaugtųsi mūsų produktais, kad vieną kartą nusipirkęs ateitų vėl ir vėl“, – sakė verslininkas.
Paklaustas, kuo lietuviška virtuvė skiriasi nuo turkiškos, itališkos ar kitų šalių virtuvių, patyręs virtuvės šefas tvirtino, kad lietuviai valgo kiek šlapesnį ir riebesnį maistą, todėl jį tokį tenka daryti. Anot jo, turkiškoje ar itališkoje virtuvėje pagaminti patiekalai yra sausesni, traškesni, daugiau apkepinti, pagruzdinti, todėl lietuviams ne itin tinka. „Jūs neturite tiek laiko valgyti, kaip sau leidžia italai ar kiti europiečiai, kurie sau traškina patiekalus ir niekur neskuba. Jie gali valandą ar pusantros prasėdėti prie stalo, jūs gi vidutiniškai pietums skiriate pusvalandį ir mažiau. Mes į tai atsižvelgdami bei į kitas jūsų tradicijas ir gaminame kebabus bei kitus produktus“, – dalinosi patirtimi Nusret, vis meiliai žiūrėdamas į žmoną Ingą.
dav 