KETVIRTADIENIO AIDAS

Aidas Kelionis

Kažkada šviesaus atminimo maestro ir reperis Lukas dainavo: „Laiko nesustabdysi / Ir neatsuksi atgal / Prieš laiką lygūs visi / Laikas – visagalis.“ Kad laiko nesustabdysi, žino visi, nors galima sustabdyti laikrodį išėmus iš jo elementą. Tuomet laikrodis neis, o stovės. Nors laikas eina ar bėga be kojų. Be to, sustojęs laikrodis du kartus per parą rodo teisingą laiką. Tad net stovėdamas jis nėra visiškai nereikalingas daiktas, nes jeigu namuose nėra kitų laikrodžių, tai nors dukart per parą sužinai teisingą laiką, o juk tai nėra taip mažai.
Minėtoje dainoje sakoma, kad laiko neatsuksi atgal. Bet kiekvieną rudenį, paskutinį spalio savaitgalį, mes laikrodžius valanda atsukam atgal, tokiu būdu paneigdami dainos žodžius, kad laiko neatsuksi atgal. Žinoma, laiką atsukame tik valanda atgal, bet yra daug žmonių, kurie norėtų laiką atsukti atgal dešimt ir dvidešimt metų, kai buvo jauni, gražūs ir dar pajėgūs, ir mergos dar duodavo. Be abejo, niekas nenori laiko pasukti į priekį. Na, pasukti laiką tik valandą į priekį dar nieko tokio, bet jeigu pasuktum laiką trisdešimt metų į priekį, tai iš gražaus ir žavaus jaunuolio gali virsti drebančiu seneliu. Biurokratai, rudenį mums dovanodami valandą, ją atsiima pavasarį, paskutinį kovo savaitgalį pasukdami laikrodžius į priekį. Taip žmonės, du kartus per metus sukinėdami laikrodžius, paneigia žodžius, kad laiko neatsuksi atgal arba nepasuksi į priekį.
Todėl rudenį ir pavasarį nutinka daug įvykių, kurie mus visus pralinksmina ir gyvenimą padaro ne tokį prėską ir liūdną. Per televiziją, radiją ir spaudą be reikalo praneša apie laiko įvedimą, nes antraip žymiai pralinksmintų aplinkinius. Štai paskutinį spalio savaitgalį tu pamiršti atsukti laikrodį valanda atgal ir vietoj to, kad darbe pasirodytum lygiai aštuntą valandą, jame atsiduri septintą ryto. Dar ryte atsikėlęs pastebi, kad kaimynai įtartinai tylūs ir ramūs ir kažkodėl nesiruošia į darbus ar tvarkyti reikalų. Važiuodamas automobiliu, pastebi, jog ir automobilių mažiau negu įprastai, o nuvykęs ir norėdamas prie darbovietės pasistatyti automobilį, nepajauti jokių nepatogumų, nes ji beveik tuščia. O pravėrus darbovietės duris, sutiktas sargas besišypsodamas rodo į laikrodžio rodyklę, kuri artėja prie septintos valandos ryto…
Atėjus paskutiniam kovo savaitgaliui, pamiršti laikrodžio rodyklę pasukti valandą į priekį ir atsikėlęs ryte septintą, stovėdamas prie lango vienomis trumpikėmis, matai, kad lauke nebelikę kaimynų automobilių, dar spėji pastebėti paskutinio išvažiuojančio galą. Nustebęs, kad šiandien visi tokie ankstyvi, kaitiesi vandenį ir neskubėdamas į puodelį beriesi kelis šaukštelius kavos. Likus dvidešimčiai minučių iki aštuntos valandos ryto sėdi į automobilį ir neskubėdamas važiuoji į darbą. Stebiesi, kodėl kelias toks tuščias ir nematyti tų iš matymo pažįstamų automobilių, kuriuos įprastai pastebi kasdien vykdamas šiuo maršrutu. Atvažiuoji prie darbovietės, ir nors įprastai prieš aštuntą valandą ryto kiek paieškojus dar būna galima rasti vietelę automobiliui pastatyti – šį kartą automobilių net tiršta. Tuomet tave aplanko nuojauta, kad kažkas čia šį rytą ne taip. Įėjęs į darbovietę, pamatai kabantį laikrodį, kuris rodo devintą valandą ryto…