COVID-19 iš esmės pakeitė mūsų gyvenimą. Dėl paskelbto griežto karantino turėjome atsisakyti tradicinio Kalėdų šventimo – namuose su artimaisiais, bažnyčiose su kaimynais, parapijiečiais. Vakar kartu su katalikišku pasauliu kitaip paminėjome ir dar vieną katalikišką šventę – Kristaus apsireiškimo arba Trijų karalių šventę, kuri irgi buvo kitokia nei įprasta.
Pasikeitė mūsų viešas gyvenimas, tai palietė ir tiesioginį dalyvavimą bažnytinėse apeigose, šventėse. Bažnyčia, kaip ir mes visi, išgyvena sudėtingą laikotarpį, tenka daug ko atsisakyti, prarasti tiesioginį bendravimą su tikinčiaisiais, reikia tikėti, jog tai laikinas praradimas.
Apie tai, ką katalikams reiškia Trys karaliai, kaip per pandemiją gyvena bažnyčia, kaip stengiasi atlikti savo misiją, kalbamės su Lazdijų Šv. Onos bažnyčios klebonu, Lazdijų dekanu, kunigu Nerijumi Žvirbliu.
– Vakar šventėme Trijų karalių šventę. Papasakokite apie šios šventės esmę ir prasmę, kaip ją mini katalikiškas pasaulis?
– Sausio 6 d. visas katalikiškas pasaulis švenčia Kristaus apsireiškimo arba mūsuose vadinamą Trijų karalių šventę. Šios šventės svarbiausi asmenys yra ne trys išminčiai, bet žmonijai regimu būdu apsireiškęs pats Dievas. Rytų išminčiai tikrai nebūtų radę užgimusio Išganytojo, jei jiems kelio nebūtų rodžiusi žvaigždė – Viešpaties apsireiškimo ženklas. Ir mes Dievo negalėtume pažinti, jei pats mums savęs neapreikštų. Todėl ir Dievo apsireiškimo pilnatvė yra pats Jėzus Kristus. Rytų išminčiai, atvykę į Betliejų, įteikė Kristui dovanų: aukso – kaip Karaliui, smilkalų – kaip Dievui ir miros – kaip Žmogui. Pagal seną paprotį bažnyčiose Trijų karalių šventėje yra laiminama kreida ir ja pažymimos namų durys, užrašant pirmąsias Trijų karalių vardų raides: +K+M+B (Kasparas, Merkelis, Baltazaras). Kryželis prieš vardą reiškia išminčiaus šventumą. Šis užrašas ant namų durų rodo, jog mes priėmėme įsikūnijusį Dievo Sūnų. Laiminami ir smilkalai, kurių kvapas, pripildęs mūsų namus, reikš, jog mes viską trokštame daryti Dievo garbei. Lietuvoje iki 2018 m. Trijų karalių iškilmė buvo keliama į artimiausią sekmadienį, kad žmonėms būtų patogiau susirinkti Šventajai Mišių aukai, o nuo 2019 m. ji švenčiama kaip ir visame pasaulyje – sausio 6 d.
– Jau antras mėnuo pas mus griežtas karantinas. Kaip Lazdijų bažnyčia gyvena ir atlieka savo pareigas šiuo laikotarpiu?
– Karantino laikotarpis visiems yra iššūkis ir išbandymas, taip pat ir bažnyčiai. Bažnyčioje ir atlikdami visas patarnavimo apeigas, stengiamės laikytis visų saugumo reikalavimų ir instrukcijų, nustatytų SAM. Ypatingai griežtas karantino laikotarpis bažnyčiose prasidėjo 2020 m. gruodžio 16 d. ir, kaip numatyta, turėtų baigtis 2021 m. sausio 10 d. Šiuo laikotarpiu viešos šv. Mišios, dalyvaujant žmonėms, buvo draudžiamos, išskyrus laidotuvių šv. Mišias su pačiais artimiausiais šeimos nariais ir nenešant karsto į bažnyčią. Norintys atlikti kalėdinę išpažintį, galėjo tai padaryti bažnyčioje susitarę su kunigu. Nuo sausio 11 d. prasidės griežtas karantino laikotarpis, kuriuo bus leidžamos šv. Mišios dalyvaujant tikintiesiems, naudojant burną ir nosį dengiančias kaukes, išlaikant saugų atstumą tarp pamaldų dalyvių (10 m2 vienam žmogui ir laikantis ne mažesnio kaip 2 m atstumo tarp asmenų). Tikintieji, besimeldžiantys bažnyčios šventoriuje, taip pat turi laikytis tų pačių reikalavimų. Tikintiesiems rekomenduojama šv. Komuniją priimti į rankas, prieš tai jas dezinfekavus. Dėl laidotuvių galioja ankstesnė nuostata: laidotuvių apeigos atliekamos tik kapinėse, nevykstama į pašarvojimo vietą ir laidotuvių šv. Mišios aukojamos mirusiojo kūno nenešant į bažnyčią, kol bus kitas Lietuvos vyskupų konferencijos sprendimas.
– Kaip aukojamos šiuo laikotarpiu šv. Mišios? Kaip bažnyčia šventė Kalėdas? Ar daug žmonių apsilanko bažnyčioje?
– Lazdijų bažnyčioje ypatingai griežto karantino laikotarpiu šv. Mišios buvo aukojamos įprastu laiku – ne viešos, be tikinčiųjų, tik su būtinais liturgijos dalyviais, patarnautojais. Bažnyčia yra išpuošta Kalėdų šventėms ir nuoširdus Ačiū visiems, kurie prisidėjo prie bažnyčios puošimo savo darbu, malda ar auka. Bažnyčia kiekvieną dieną yra atvira asmeninei maldai. Šiuo šventiniu laikotarpiu nemažai žmonių ateidavo privačiai, asmeninei maldai.
– Ar šiuo laikotarpiu teko suteikti Krikšto sakramentą? Kaip šiuo laikotarpiu tai vyksta?
– Karantino laikotarpiu neteko teikti Krikšto sakramento, bet, esant neatidėliotinai būtinybei ar mirties pavojui, turėtų būti teikiamas pačių artimiausių žmonių rate, naudojant visas apsaugos priemones.
– Ar teko per karantiną tuokti jaunavedžių poras? Ar daug tokių atvejų, kaip vyksta ceremonija?
– Teikti Santuokos sakramento taip pat neteko.
– Lazdijų krašte nemažai žmonių mirė nuo COVID-19. Kaip tokiu atveju dvasininkas atlieka savo pareigas? Ar teko į paskutinę kelionę palydėti nuo koronaviruso mirusį parapietį? Kokių saugumo priemonių tenka imtis?
– Kiekvienas išsiskyrimas su mylimu šeimos nariu, draugu, kaimynu, kolega yra sunkus. Atrodo, kad pandemija dar labiau viską sujaukė ir užkirto tam tikrus kelius, kurie veda į užuojautą, suraminimą, paguodą, artumą, paprasčiausią buvimą šalia sunkią akimirką. Ne tik laidojant nuo COVID-19 mirusį žmogų, bet ir kiekvieną mirusįjį, visi stengiasi laikytis SAM rekomendacijų ir, kaip tenka pastebėti, dažniausiai dalyvauja tik patys artimiausi šeimos nariai, laikosi visų saugumo priemonių, atstumo. Ypatingai yra sunku tiems, kurie laidoja savo artimuosius, mirusius nuo koronaviruso. Jie ir taip ilgą laiką nėra matę savųjų, negalėdami aplankyti sergančių ligoninėse, negali jų pamatyti ir paskutinį kartą, palydint į paskutinę gyvenimo kelionę. Tai dar vienas priminimas mums visiems, kad brangintume vienas kitą šiandien, čia ir dabar, kad rastume laiko vienas kitam, sustoti, pasilenkti vienas prie kito, padėkoti ir atsiprašyti… tiesiog pabūti šalia.
– Kaip karantinas atsiliepė finansinei bažnyčios situacijai? Ar vyko „kalėdojimas“, ar bažnyčia sulaukė aukų, nors mišios nebuvo aukojamos?
– Labai natūralu, kad karantinas palietė ir bažnyčios finansinę padėtį, kaip ir visų kitų. Daugelis žmonių prastovose, netekę darbo, nėra tikri dėl rytojaus, sunku visiems išgyventi. Visa tai atsiliepia ir bažnyčios išlaikymui. Kadangi nėra viešų sekmadienio ir švenčių šv. Mišių, tai nėra ir rinkliavų. Kalėdojimo arba parapijiečių lankymo taip pat nėra šiais metais. Už bažnyčios patarnavimus vis tiek reikia susimokėti, reikia sumokėti ir atlyginimus dirbantiems parapijoje, ir mokesčius.
Šv. Mišių intencijų taip pat labai sumažėję, jų beveik nėra, nes žmonės, negalėdami dalyvauti šv. Mišiose, dažniausiai nukelia į ateitį mirusiųjų paminėjimus ar maldas už gyvuosius.
Tačiau šiandieną noriu kartu ir labai nuoširdžiai padėkoti visiems, kurie, jausdami pareigą, savo auka prisidedate prie bažnyčios išlaikymo. Tikrai yra labai daug gerų ir nuoširdžių žmonių, kurie suranda galimybę prisidėti savo auka, atlikdami banko pavedimą, užnešdami auką į bažnyčioje esančias aukų dėžutes ar tiesiog atnešdami į bažnyčią ar kleboniją. Ačiū ir tiems, kurie užprašote šv. Mišias ir, negalėdami dalyvauti bažnyčioje, žinodami laiką, meldžiatės savo namuose ta intencija, kai tuo tarpu kunigas meldžiasi bažnyčioje. Ačiū ir tiems, kurie, jausdami pareigą, atnešate ir taip vadinamą kalėdinę auką.
– Ar šildote bažnyčią, nes jokios apeigos ten nevyksta? Gal šioje srityje pavyks sutaupyti?
– Šiuo metu nešildome, nes apeigos su žmonėmis nevyksta.
– Kaip patarsite tikintiesiems per pandemijos laikotarpį, kai negalima tiesiogiai dalyvauti šv. Mišiose, bendrauti su dvasininkais, išsaugoti savo ryšį su bažnyčia ir Dievu?
– Kiekvieną sekmadienį yra transliuojamos šv. Mišios per televiziją, Marijos radijo klausytojai kiekvieną dieną gali išklausyti bent po keletą šv. Mišių, kartu melstis ir priimti dvasinę šv. Komuniją, arba tiesiog kiekvieną dieną jungtis į bendrą maldą kartu su parapijos bažnyčioje aukojamomis šv. Mišiomis. Bažnyčia kiekvieną dieną yra atvira asmeninei maldai, visuomet galima ateiti pasimelsti, pabūti ir, jaučiant tą bažnyčios bendruomenę, už ją melstis.
„Dzūkų žinių“ informacija