Dabar, kai atėjus į valdžią naujoms politinėms jėgoms, bandoma revizuoti tradicinės šeimos institutą, tvirta vyro ir moters sąjunga įgauna vis didesnę vertę, o santarvėje ir bendrystėje pragyventi metai tampa didele vertybe.
Neseniai bičiuliai, giminės, artimieji su Perlinėmis vestuvėmis sveikino rajono savivaldybės tarybos narį, verslininką, ūkininką, meno saviveiklos entuziastą Artūrą Kašalyną ir jo žmoną Redą. Tris dešimtmečius gražią šeimą puoselėjantys Kašalynai susilaukė dviejų atžalų, o dabar jau džiaugiasi ir anūku bei tvirtina, jog šeimoje svarbiausia – vienas kitą suprasti.
Apie darnios šeimos paslaptis, tvirtos vyro ir moters sąjungos receptus, linkėjimus jaunimui kalbamės su A. Kašalynu.
– Paminėjote gražią sukaktį. 30 metų santuokoje – tai daug ar mažai?
– Nežinau, ar tai daug. Gal, kaip jaunuolis, kuris subręsta per 30 metų.
– Koks ilgo bendro gyvenimo receptas?
– Abipusis sutarimas, svarbiausia, vienas kito supratimas. Reikia ir meilės bei pagarbos vienas kitam. Taip pat nuolatinis darbas, kad nebūtų per daug laisvo laiko. Kai esi dykas, tai gali klystkeliais nueiti. Kai dirbi, esi užsiėmęs, tai neturi pašalinei veiklai laiko.
– Bet Jūs lankote meno saviveiklos kolektyvus.
– Lankom. Aš tai šoku vienoje poroje su Reda, o ji dar trijuose kolektyvuose dainuoja. Gyvename intensyviai, bet savo pomėgiams visada atsiranda laiko.
– Kokios žmonos savybės Jus labiausiai žavi, ką labiausiai vertinate?
– Vienas kito supratimas. Žmona turi būti draugas numeris vienas. O paskui visa kita.
– Kaip susipažinote su Reda?
– Mano sesuo gyveno Barčiuose, aš mokiausi technikume Kudirkos Naumiestyje ir atvažiuodavau paviešėti pas seserį. Pas ją ateidavo Reda. Man ji kažkaip patiko, į akį krito, bet buvo jauna dar. Paskui viskas rimčiau pasisuko, eidavome į šokius, po truputį ir susiėjom.
– Kada buvo Jūsų vestuvės?
– 1991 metais, per blokadą, kai nebuvo benzino. Man teko ieškoti benzino, kad galėtume važiuoti tuoktis. Pažįstami ir draugai padėjo, benzino suradau. Žmoną pasiėmiau bagotą, su Dusios pakrante, žentu į šį kraštą atėjau iš Ricielių.
– Su Reda susilaukėte dviejų atžalų. Gal jau ir anūkų turite?
– Užauginome sūnų ir dukrą. Sūnus jau sukūrė šeimą ir padovanojo anūką. Aš jau diedulis.
– Kokias vertybes bandėte įdiegti savo vaikams?
– Matė tėvų pavyzdį, gal ir jie taip dėlios gyvenimą, kad eitų tiesia vaga.
– Jūs dirbate su gyvuliais, turite savo įmonę, žmona sunkų socialinį darbą, dar turite šeimos ūkį. Ar po darbo namie kalbate apie darbą?
– Darbas yra darbas, stengiamės namie apie tai nekalbėti. Kalbame apie ūkį, planuojame, kur išvažiuoti.
– Ar turite tradicinę vietą, kur kasmet su žmona važiuojate?
– Nors prie Dusios, Dzūkijos jūros, gyvename, tačiau kasmet turime tradiciją važiuoti pailsėti į Palangą, prie Baltijos.
– Ar dažnai pykstatės su žmona?
– Retas atvejis, gal tik dėl kokių mažmožių.
– Nekalbėjimo savaičių nebūna?
– Gal tik pusvalandį tyla trunka.
– Kas taiką organizuoja? Jūs ar žmona?
– Savaime viskas baigiasi.
– Ką palinkėtumėte šeimoms, kurios tik dabar pradeda šeimyninį gyvenimą?
– Meilės, supratimo ir būti optimistais, kad kartu pavyktų įveikti problemas. Nesipykti dėl mažmožių. Linkėčiau vienas prie kito prisigludinti ir ilgai bei laimingai gyventi.
– Ar galvojate sulaukti Auksinių vestuvių?
– Jei Dievulis duos, tai ir sulauksime.
„Dzūkų žinių“ informacija