Dabar jau tapo įprasta, kad periferijoje mokyklas baigę jauni žmonės skuba išvykti į studijas didmiesčiuose ir ten įsitvirtinti visam gyvenimui. Tačiau pasitaiko ir visai kitokių sprendimų – kai po sėkmingo gyvenimo sostinėje jauni žmonės nusprendžia sugrįžti į savo gimtuosius kraštus ir ten kurti savo gyvenimą. Viena iš tokių gražių išimčių – Viktorijos ir Tomo Savukų šeima, po pustrečių metų gyvenimo Vilniuje, įsigijusi ten nuosavą butą, šią vasarą nusprendusi sugrįžti į gimtuosius Lazdijus ir niekur daugiau iš čia nevažiuoti.
Apie sprendimą išvažiuoti į Vilnių, patogių gyvenimo sąlygų susikūrimą sostinėje, sugrįžimą į tėviškę ir jauniems žmonėms svarbius dalykus kalbamės su Viktorija ir Tomu.
– Lazdijiečiams buvo netikėta, kai prieš pustrečių metų nusprendėte išvykti gyventi į Vilnių. Kodėl ten važiavote? Ar tai buvo susiję su savivaldos rinkimų rezultatais?
– Viktorija: Mes jau iki rinkimų buvome sugalvoję, kad važiuosime į Vilnių. Kol esame jauni, norėjosi save visur išbandyti ir atrasti savo vietą po saule.
– Ar darbus Vilniuje buvote susiradę?
– Tomas: Ne, nebuvome, viską pradėjome nuo nulio. Viktorija darbą susirado per mėnesį, o aš ilgiau „atostogavau“.
– Viktorija: Susiradau renginių organizatorės, projektų vadovės darbą, panašų, kaip ir dirbau Lazdijuose. Tik ten viskas buvo susiję su verslu. Tomas įsidarbino teisme teisėjo padėjėju.
– Kur gyvenote?
– Tomas: Išsinuomojome butą, jame metus gyvenome, o paskui įsigijome nuosavą būstą.
– Kas dabar gyvena tame bute?
– Tomas: Mes jį išnuomojome. Kūrėmės gyvenimą ten, bet pamatėm, kad labiau traukia čia.
– Kas Jums Vilniuje pasirodė nelabai priimtina?
– Tomas: Pačioje pradžioje viskas kaip ir patiko, bet kai gimė dukrytė, pradėjome galvoti apie darželius, kaip vaikas augs, kiek jam galėsime laiko skirti. Ir nusprendėme, kad šeima, vaikas yra svarbiau. Norėjome, kad galėtume jai daugiau laiko skirti. Lygindami gyvenimą mieste, turėdami galvoje gyvenimo tempą, automobilių spūstis, nusprendėme, kad geriau gyventi bus čia, Lazdijuose.
– Viktorija: Dar labai norėjome, kad ji užaugtų dzūkaitė, kaip ir mes. Kad nebūtų unifikuota Vilniaus gyventoja.
– Kas jus sieja su Vilniumi?
– Tomas: Tik butas, kuris susimoka kreditą už save. Tai lyg tam tikras saugiklis, jei gyvenimas kitaip susiklostytų.
– Kaip atrodo Lazdijai, grįžus iš Vilniaus?
– Viktorija: Lazdijuose jaučiame, kad gyvename, tempo nėra, ramybė, net maloniau nueiti į renginius, daug pažįstamų veidų. Labai pasiilgome žmonių nuoširdumo. Supratome, kad esame labiau bendruomenės žmonės. Vilniuje nėra bendruomenės. Mes Lazdijuose matome tik pliusus. Noras sugrįžti į Lazdijus nesutrukdė išeiti iš komforto zonos, iš savo būsto. Apsigyvenome Tomo močiutės name Lazdijuose.
– Tomas: Mes grįžome ir į šokių kolektyvą, kurio mums Vilniuje labai trūko. Įsidarbinau Alytaus rajono savivaldybėje. Darbas patinka, jaučiasi, kad dirbu su tikrais dzūkais.
– Ar Vilniuje buvote susiradę naujų draugų?
– Viktorija: Buvome susiradę, tai buvo šiek tiek gaila juos palikti. Bet jie dabar atvažiuoja į svečius pas mus į Lazdijus.
– Kaip Lazdijai Jus priėmė? Ar nebuvo tokių, kurie stebėjosi, kad grįžote iš Vilniaus, ir nesuprato tokio Jūsų sprendimo? Juk kai kam Vilnius – nepasiekiama svajonė.
– Tomas: Neigiamų reakcijų nebuvo, jei buvo, tai labai nedaug.
– Viktorija: Mes tokių pesimistinių variantų gal ir nelabai klausėmės, nenorėjom girdėti. Bendraudami su mūsų kartos žmonėmis, kurie yra išvažiavę iš mūsų rajono, sulaukėme jų palaikymo. Daugelis sakė, kad tai geras sprendimas. Mano aplinkoje yra draugių, kurios planuoja sugrįžti atgal į Lazdijų ar Alytaus rajoną. Mūsų vilniečiai draugai nelabai supranta tokius sprendimus.
– Tomas: Nors patys pripažįsta, kad gyvenimas Vilniuje yra tik darbas ir namai.
– Viktorija: Dukrą nuo kitų metų galėsime leisti į lopšelį. Nustebino tai, kad Lazdijų lopšeliuose yra eilė, mūsų mergaitė yra trečia eilėje.
– Gal Lazdijuose daugėja vaikučių?
– Viktorija: Mūsų aplinkoje yra nemažai šeimų, turinčių mažų vaikučių. Nežinau, ar čia atėjo mūsų kartos laikas, ar šiaip labai vaisingi metai.
– Per pandemiją visi buvo uždaryti namuose, tai ką daugiau veikti… Tomai, kaip žiūri į politiką, sugrįžęs iš Vilniaus? Gal neverta ten dalyvauti?
– Tomas: Reikia, kad jauni žmonės įsitrauktų į politiką, bet svarbiausia, kad jie turėtų viziją. Kai kuriuose politikų sprendimuose aš pasigendu tos vizijos, daug rutinos. Jaunimas politikoje turi dalyvauti, jie turi semtis patirties iš vyresniųjų, turi būti lėtas kartų pasikeitimas. Esu labiau už patirtį politikoje.
– Ką reikia Lazdijuose padaryti, kad jaunam žmogui būtų patogiau gyventi?
– Tomas: Man čia labai patogu, jaunas žmogus dažnai nepamato, ką šalia savęs turi gera, ir neišnaudoja tų galimybių. Lazdijuose tikrai yra tokių erdvių, kur, atrodo, trūksta jaunimo. Yra ką patobulinti. Reikia daugiau komunikuoti, kad jaunimas tai norėtų pamatyti ir pamatytų.
Draugai iš Vilniaus rajono buvo atvažiavę į svečius. Pasivaikščiojome vakare po Lazdijus, jie buvo labai nustebę, kad visame mieste yra sumontuotas ledinis apšvietimas, kad renovuoti namai. Kai jie to neturi, tai buvo nustebę, o kai mes turime, tai nesugebame džiaugtis.
– Kokie artimiausi Jūsų šeimos planai? Tomai, sakei, kad vizija turi būti politikoje, bet ir gyvenime ji turėtų būti.
– Tomas: Šeimos vizija: dukrą išleisti į darželį, čia įsigyti savo būstą. Šiuo metu abu studijuojame magistrantūros studijas, tai vienas iš tikslų – jas sėkmingai užbaigti. Tai galime daryti ir gyvendami Lazdijuose, kadangi dabar yra sudarytos puikios sąlygos mokytis nuotoliniu būdu.
– Viktorija: Būti aktyviais Lazdijų bendruomenės nariais. Norisi, kad ir patiems būtų gerai, ir kad bendruomenė artimiau bendrautų. Norėtume susikurti gerą aplinką ir sau, ir kitiems.
– Tomas: Mes čia užaugome kaip asmenybės, mes dėkingi šiam kraštui ir norisi jam savo duoklę atiduoti.
– Sėkmingo gyvenimo Lazdijuose! Ačiū už pokalbį.
„Dzūkų žinių“ informacija