Su žemaitukais Giraitės miške…
Dineta Babarskienė
Šilko karaliene šią moterį vadina daugelis ir ne šiaip sau – ji to verta. Jauna menininkė – energinga, kūrybinga ir norinti savo patirtį perteikti kitiems. Ji tapo ant šilko: aksesuarus, sukneles, šalikėlius, kaklaraiščius, užuolaidas, paveikslus. Susipažinkite su Rūta Burbule ir jūs, mieli skaitytojai.
– Lietuvos šilko tapybos asociacijos prezidentė, tapybos ant šilko specialistė. Skamba solidžiai, ar išties tiek daug tapančių ant šilko?
– Buvau Šilko tapybos asociacijos prezidentė pastaruosius trejus metus, bet kadangi išsikrausčiau iš Vilniaus, teko atsisakyti šių pareigų. Sostinėje yra asociacijos buveinė ir reikia spręsti įvairius reikalus, o aš tiek negaliu važinėti. Gaila buvo palikti moteris, kurios tapo draugėmis, bendražygėmis parodose, bet kartu ir džiaugiuosi, nes atsirado žymiai daugiau laiko, kurį galiu skirti tapymui. O Lietuvoje tapančių ant šilko yra išties nemažai. Net nustebau, nes kai gyvenau Vilniuje, kitas tuo užsiimančias žinojau iš interneto, socialinių tinklų bei rengiamų parodų galerijose, buvau naivi, atrodė, kad jau daugelį ir pažįstu. O atsikrausčiusi į Druskininkus, supratau, kad šilko tapytojų yra žymiai daugiau, kad yra tokių, kurios kuria puikius darbus savo malonumui ir niekur nesiskelbia, nerengia parodų. Tai buvo maloni žinia.
– Koks tas kelias į meno pasaulį? Ir kodėl būtent šilkas? Jūs „atradote“ šilką ar jis tarsi oda prigludo ir jau nebesinori nieko kito?
– Mano kelias į meno pasaulį prasidėjo labai seniai, kai dar visai mažą tėvai nuvedė į menų būrelį. Taip visą gyvenimą ir likau prie to – viena dailės mokykla keitė kitą, visi diplominiai ir baigiamieji darbai buvo tapybos specialybės. Labai mėgstu spalvas, jos turi būti ryškios, sodrios ir nesvarbu, ar tai mano aplinka, drabužiai, ar tapomi darbai. Buvo keli atvejai, kai net atsisakiau užsakymų, nes prašė pastelinėmis spalvomis sukurti darbus, o tai jau nebe aš. Konkrečiai tapyba ant šilko atsirado gimus dukrai, prieš daugiau nei dešimtmetį. Anksčiau dirbdavau aliejiniais dažais, kurie turi savo kvapą, o dar visokie skiedikliai, terpentinai, vaitspiritai ir panašiai, aišku, dabar jau viskas pasikeitė ir atsirado bekvapių. Bet tais laikais supratau, kad namie dirbti nebegaliu, o palikti kūdikį ir eiti kitur tapyti irgi buvo ne išeitis. Susiradau informacijos apie vandeniniu pagrindu gaminamus šilko dažus, nusipirkau visas reikiamas priemones bei rėmus. Informacijos tuo metu nelabai buvo, tai teko mokytis viską išbandant pačiai. Bet tai yra labai gerai, dabar turiu daug žinių. Gyvenime išbandau ir kitas meno rūšis, vaikštau į mokymus, seminarus, bet tikiu, kad geras specialistas gali būti tik vienos srities, nes privalai visą laiką atnaujinti žinias, domėtis naujausiomis technologijomis, tapymo būdais. O jei tai darytum keliose srityse, jau nebebūtų nei laiko, nei energijos.
– Esate kažkada prasitarusi, kad Jūsų tapybos ant šilko darbai yra mielos gyvenimo smulkmenos. Man atrodo, jog tai įstabus menas?
– Dar 2013 m. rengiau parodą, kurią pavadinau „Gyvenimo smulkmenos“. Manau, visas gyvenimas susideda iš smulkmenų. Tokių smulkmenų aplink mus turi būti daug ir jos turi būti svarbios: mielos širdžiai, keliančios geras emocijas. Ar tai būtų vienetiniai auskarai, ar natūralios odos gaminys, ar tapytas šalikėlis – tai smulkmena, bet džiuginanti. Kiekviena moteris nori atrodyti gražiai ir yra didelis skirtumas, ar tu pasipuoši menininko sukurtu vienetiniu gaminiu, ar nusipirktu iš turgaus masinės gamybos produktu. Todėl labai džiaugiuosi, jei mano šilko tapybos darbai tampa tokia smulkmena ir kelia malonius pojūčius žmonėms.
– Prisilietimas prie šilko, man atrodo, turi būti toks švelnus, kad ne kiekvienam duota tokia galimybė Dievo ar Likimo? Ar tai sudėtinga?
– Čia viskas priklauso nuo požiūrio. Manau, tapyti ant šilko gali kiekvienas nuoširdžiai norintis. Net ir neturint piešimo, kompozicijos ar spalvų maišymo pagrindų, galima nusilieti labai gražų šalikėlį vien pasirinkus kelias spalvas ir leidžiant joms tekėti per šilką, o pabarsčius druska susiformuoja labai gražūs raštai ir tam nereikia baigti jokių meninių mokslų. Į tai galima žiūrėti kaip į atsipalaidavimo būdą, savirealizaciją. O norint sukurti profesionalų darbą iš pradžių reikia žinoti daugybę techninių dalykų: kaip įtempti šilką, kokias priemones naudoti, kokią techniką pasirinkti, kaip dažus užfiksuoti – tai jau visas mokslas. Yra daug technikų: galima gruntuoti šilką, naudoti tirštiklius, antifuzantus, dengti ir šaltu, ir karštu vašku, naudoti kontūrus, kol to nemokėsite, darbo nesukursite. Ir tik tada galima kalbėti apie gabumus. Be abejo, yra gerai, kai žmogus turi pajautimą, nebijo eksperimentuoti, supranta spalvų derinimą, bet taip pat reikia ir dirbti. Nepaišydamas niekada ir neišmoksi. Ir nereikia tikėtis, kad atsisėsi ir jau yra darbas, tai ilgas procesas, trunkantis ne valandą ir ne dvi.
– Kokias istorijas ant šilko pasakojate Jūs?
– Vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą negaliu. Neturiu kažkokio vieno aiškiai nusakomo stiliaus. Tapau tai, ką tuo metu jaučiu, matau, įsivaizduoju. Anksčiau mano darbuose vyravo gamtiniai siužetai. Daugelyje darbų atsirasdavo augalų motyvai. Gėlės – tai neišsemiama tema, net ir tos pačios rūšies gėlės visos tokios skirtingos, o dar skirtingi augimo etapai, metų laikai. Įvairios augalų rūšys, gamtos reiškiniai… Idėjų pilna aplink mus, tik reikia išmokti pastebėti smulkmenas. Pastaraisiais metais sukuriu nemažai abstrakcijų, mėgstu pagrindinę paveikslo mintį užslėpti, nutapyti visai nesuprantamomis linijomis, spalvomis. Tai tarsi žaidimas su parodą aplankyti atėjusiais žiūrovais. Po to būna labai įdomu išgirsti, kaip jie galvoja, ką nutapiau. Taip pat kuriu stilizuotus su fantastikos elementais darbus. Viskas priklauso nuo nuotaikos tapymo metu.
– Tik ką duris atvėrė Menų kalvė Druskininkuose.
– Vasario 26 d. buvo Menų kalvės atidarymas, kurio metu pristatyta bendra druskininkiečių menininkų kūrybos paroda, lankytojai buvo pakviesti į kūrybines dirbtuves, kur galėjo susipažinti su įvairiais menais ir amatais. Aš būsiu viena iš tų dailininkių, kuri turės savo dirbtuves Menų kalvėje, jose bandysiu įgyvendinti naujus sumanymus. Kursiu sukneles, tapysiu paveikslus, šalikėlius, dalyvausiu ir didesniuose projektuose. Taip pat vesiu edukacinius užsiėmimus, visus norinčius supažindinsiu su savo sritimi, parodysiu bei leisiu patiems išbandyti tapybą ant šilko.
– Tenka išgirsti, jog ponios vaikšto į užsiėmimus, kur mokosi tapyti ant šilko. Ar tai naujas, madingas užsiėmimas?
– Tai nei naujas, nei madingas užsiėmimas. Kinijoje prieš daugiau nei 5 tūkstančius metų buvo pradėtas naudoti natūralus šilkas. Iš pradžių ant jo buvo rašomi metraščiai, piešiami imperatorių portretai, svarbūs šalies įvykiai, vėliau pradėti marginti drabužiai. O dėl madingumo, tai daugelis pas mane vaikščiojančių moterų ateina atsipalaiduoti, pailsėti po darbų, pamiršti rūpesčius. Juk sakoma, tapyba ant šilko – tarsi meditacija. Be to, kursų metu jos sukuria darbelius, kurie džiugina ne vienerius metus, o kai kuriuos iš jų padovanoja artimiesiems. Turiu daug patirties, esu išbandžiusi praktiškai visas šilko tapymo technikas bei priemones, todėl labai laukiu visų norinčių susipažinti su šiuo menu Druskininkuose bei Vilniuje. Būna, kad žmonės, sužinoję apie mane, pasikviečia ir į savo miestus ar miestelius, kur su džiaugsmu nuvažiuoju ir pristatau šilko tapybos meną.
– Rengiate parodas, puošiate moteris, merginas. Ar mėgsta lietuvės šilką? Ar išsirenka, ar nori kažko išskirtinio, ypatingo?
– Lietuvės domisi šilku ir labai vertina, bet tai nėra pigus malonumas, pavyzdžiui, ilgos suknelės nutapymui gali reikėti 4 metrų šilko, o vieno metro krepdešino kaina 24 eurai, o dar dažai ir visos kitos priemonės, siuvėjos darbas, suma tampa tikrai ne menka. Gaila, bet ne kiekviena lietuvė gali sau leisti už kasdienę suknelę tiek mokėti. Todėl mūsų krašto moterys dažniausiai sukneles užsako jubiliejams, vestuvėms ar didelėms šventėms. Bet tikrai nusiperka mažesnius gaminius, skareles, šalikėlius, dalis prašo, kad įpakuočiau, ir dovanoja artimiesiems, draugams. Didžiąją dalį darbų išsiunčiu į Ameriką, Kanadą, Angliją, Vokietiją, Prancūziją ir kitas šalis. Turiu internetines parduotuves, Etsy ir Amazon, kur žmonės iš viso pasaulio gali susirasti mano darbus ir nusipirkti. Dėl ypatingų norų gaminiams, nepasakyčiau, kad čia lietuvės kažkuo išskirtinės, būna visokių pageidavimų iš visų šalių, taip pat ir iš Lietuvos.
– O kaip tas senas noras – šilkinių šviestuvų kūrimas? Ar jau įgyvendintas?
– Prieš kelerius metus viename interviu esu sakiusi, kad noriu padaryti tapytų šilkinių šviestuvų kolekciją. Daug domėjausi šituo reikalu. Radau dizainerių, kurie kuria šviestuvus, konsultavausi su jais, radau užsienio parduotuves, kurios pardavinėja tam skirtas medžiagas, išsiaiškinau visus techninius dalykus, pavyzdžiui, šilkas turi būti paklijuotas ant tokios permatomos plėvelės, atsparios karščiui… Galiausiai susiradau senovinę stalinę lempą, išardžiau ją, ir vietoj buvusios medžiagos pritvirtinau šilką. Taigi patenkinau savo smalsumą, sukūriau vieną šviestuvą su tapytu gaubtu ir neberadau laiko visai kolekcijai. Šiuo metu gaunu daug pasiūlymų pristatyti savo suknelių kolekcijas bei surengti parodas, nespėju įgyvendinti visų svajonių, todėl šviestuvai laukia savojo laiko.
– Esate dviejų vaikučių mama. Kaip viską suspėjate?
– Žinau, kad daugelis mamų mano, kad jų vaikai patys geriausi. Ir mano vaikai man yra patys nuostabiausi. Jie labai savarankiški, daugybę dalykų pasidaro patys, padeda atlikti ir namų ruošos darbus, ir valgyti gali pagaminti. Taip pat yra labai užjaučiantys, jei turiu daug darbo, jie puikiai supranta, iš kur gaunami pinigai, ir niekada netrukdo padaryti, ką privalau. Nėra ir maži, dukrai jau 10 metų, o sūnui 7 metai. Manau, mamoms, kurios nenori nieko daryti, tai trukdo viskas, ir ne tik vaikai. O man mano sritis labai įdomi, aš negaliu ramiai miegoti, kol neišsiaiškinu apie kokią nors naują tapymo techniką ar naujai atsiradusią priemonę.
– Vis artėjate mūsų krašto, Lazdijų, link. Gal ir mes sulauksime Jūsų parodos?
– Taip, visą gyvenimą praleidusi Vilniuje, visai netikėtai nusprendžiau kažką keisti. Kilo mintis pabėgti nuo Vilniaus streso, nuolatinių kamščių, begalės žmonių… Norėjau ramybės. Kad pasirinksiu Druskininkus, buvo labai netikėta, nemažai žmonių bandė atkalbėti, palaikė tik tėvai ir artimiausi draugai. O kadangi buvo likusi tik savaitė iki rugsėjo 1-osios ir vaikams reikėjo pradėti eiti į kažkurią mokyklą, viskas įvyko labai staiga. Susimečiau viską į krepšius, draugai daug padėjo, kelis kartus suvažinėjome ir aš jau gyvenu kitur. Manau, tai vienas iš geresnių mano priimtų sprendimų, Druskininkai puikus miestas ne tik atostogoms. Čia labai gražu, tvarkinga, vyksta daug renginių, vienintelis minusas, kad kainos kaip Vilniuje, o algos – ne. O dėl parodų, tai ir gyvendama Vilniuje važinėjau po visą Lietuvą, atstumas nėra problema, svarbiau kontaktai, kai miestelių žmonės sužino, kad aš egzistuoju, esu tokia, tai ir pakviečia. O aš mielai ir važiuoju, tai tikrai galėsiu padaryti parodą Lazdijuose, tik reikia susitarti.
– Žinau, kad laisvalaikį leidžiate ir mūsų krašte. Jodinėjate?
– Pasirodo, Lazdijai – visai nemažas miestelis. Tikiuosi vasarą sugrįžti susipažinti su lankytinomis vietomis, apžiūrėti apylinkių. O dabar savaitgaliais atvažiuojame tik pajodinėti. Mano dukra nuo mažens labai domisi žirgais. Jos didžiausia svajonė turėti savo žirgą. Kadangi Druskininkuose nėra žirgyno, tai važinėjame į Lazdijų kraštą. Mus mielai sutiko priimti Lazdijų žirgininkų klubo prezidentas, su kuriuo ne tik jodinėjame Giraitės miške žirgų taku, bet ir susipažįstame su gamta: matėme juodojo gandro lizdą, bebrų padarytus takus, šimtamečius ąžuolus, vilkų pėdsakus. Vilniaus vaikams visa tai nauja, įdomu. Jodinėti miško tankumynais, palei pelkes yra visai kitas jausmas nei hipodromuose, o dar žiemą lėkti per sniegą… Dukra įtraukė jau ir mane, ir brolį. Dabar jodinėjame trise.
Kiekvienai moteriai tai išskirtinis drabužis ir neatsiejama garderobo dalis! f8outlet tikrai rasite sau tinkamą!