Tautinis kostiumas – tai ne tik šeimos istorija, bet ir mūsų kultūros dalis. Kultūrinių renginių organizatorės Angelės Laukionienės, dirbančios Teizų laisvalaikio salėje, tautinis kostiumas – ypatingas. Juo Angelė pasipuošia tik išskirtinėmis progomis. Šį kartą juo vilkėdama ji atvyko į Lazdijų rudens šventę. Jos apranga iškart patraukė akį, o ir pati Angelė tiesiog spindėjo.
Angelės tautinis kostiumas turi savitą istoriją – jį savo rankomis sukūrė jos mama Marija Berienė.
„Mano mama Šventežerio bažnyčiai audė tautines juostas, galvos juostas, siuvo tautinius drabužius, juos siuvinėjo. Tai darė ne tik mama – buvo ir kelios kitos moterys. Juosta, kurią patraukus suskamba Šventežerio bažnyčios varpai, taip pat yra mano mamos austa. Kai nueinu į bažnyčią, mane užplūsta prisiminimai, aplanko toks geras jausmas. Šis kostiumas, kurį dabar dėviu aš, mamos rankomis pasiūtas, jos rankomis išsiuvinėtas, juosta jos išausta. Pasilikau jį sau kaip atminimą“, – pasakoja A. Laukionienė.
Angelė džiaugiasi, kad mamos pasiūtas kostiumas jai puikiai tinka – atrodo, lyg būtų sukurtas būtent jai. Taip yra neatsitiktinai.
„Šį kostiumą mama pasisiuvo sau, nes dalyvaudavo atlaiduose, todėl tautinis kostiumas jai buvo reikalingas. Aš esu tokio pat sudėjimo kaip mama, tad jis man puikiai tinka. Gerai jaučiuosi jį vilkėdama ypatingomis progomis“, – sako Angelė.
Marija buvo tikra auksarankė: siuvo, audė, mezgė ir siuvinėjo. Dukra puikiai prisimena mamą, nuolat palinkusią prie audimo staklių.
„Puikiai atsimenu mamą vis audžiančią. Kai ji ausdavo, man reikėdavo lentą vartyti“, – prisiminimais dalijasi Angelė.
Anksčiau audimas, siuvinėjimas ir siuvimas buvo įprasta kaimo moterų kasdienybės dalis. Moterys šių darbų nesureikšmindavo – mokėjo tai daryti, todėl ir darė. Apie mamos paliktą pėdsaką Angelė kai ką sužinojo mamai jau iškeliavus Anapilin.
„Kai prieš dvejus metus mirė mano mama, sužinojau, kad bažnyčios staltiesė yra jos. Mama apie tai nė karto nebuvo užsiminusi. Tai pasakė klebonas. Nežinau, ar ji tą staltiesę siuvinėjo, ar pirko, bet tai jos staltiesė. Taip šilta ir malonu pasidarė širdyje“, – jautriai pasakoja pašnekovė.
Teizų laisvalaikio salės tautinių šokių kolektyvas „Trepsiukas“, kuriam vadovauja Angelė, turi savo tautinius kostiumus. Mamos pasiūtas drabužis kolektyvo pasirodymams nenaudojamas – jis skirtas ypatingoms akimirkoms.
„Mes turime vienodus tautinius drabužius. O aš turiu dar ir ypatingą kostiumą, norėjau juo pasipuošti. Pagalvojau: kodėl turėčiau rengtis kitais tautiniais drabužiais, jei turiu savo mamos kostiumą? Tad juo ir pasipuošiau. Jis išties yra labai gražus, be to, lengvas, todėl vilkėdama jį jaučiuosi puikiai“, – paaiškina Angelė.
Mamos rankomis sukurtas tautinis kostiumas traukia aplinkinių dėmesį, kad ir kur Angelė juo pasipuoštų. Žmonės teiraujasi, kur jį gavo, ar pirko, o moterys kartais net paprašo audinį paliesti, atidžiau apžiūrėti. Tačiau Angelės akimis, šio kostiumo vertė slypi kur kas giliau nei jo grožis ar išskirtinumas.
Besikalbant Angelė prisiminė ir dar vieną šeimos relikviją – Etnografinėje Prano Dzūko sodyboje saugomą paklodę, kurią audė jos močiutė Onutė.
„Tai amatas, perduodamas iš kartos į kartą. Vis sakiau, kad ir pati pasimokysiu austi, bet mamos sveikata silpo, tad taip ir liko. Tačiau turiu labai daug mamos austų lovatiesių, staltiesių. Jas labai saugau, laikau, nes būtų gaila išmesti“, – pasakoja Angelė.
Šeimos relikvijos saugo ne tik prisiminimus apie artimuosius, bet ir jų talentą, kruopštumą bei meilę savo krašto tradicijoms. Angelės tautinis kostiumas – gyvas šio paveldo liudijimas, leidžiantis mamos rankų šilumą jausti net ir tada, kai jos jau nebėra šalia.
„Tai ne tik tautinis kostiumas – tai mano mamos meilė, jos rankų šiluma ir dalelė jos širdies, kurią galiu nešiotis su savimi. Branginu jį labiau už bet kokį turtą“, – su grauduliu balse sako Angelė.
