Kol daugelis jų bendraamžių po mokyklos skuba į universitetų auditorijas, pradeda pirmuosius darbus ar tiesiog bando apsiprasti su savarankiško gyvenimo pradžia, du jauni lazdijiečiai – Danielė Mačionytė ir Ignas Barišauskas – pasirinko visai kitokį kelią. Susikrovę kuprines jie išvyko į beveik metus truksiančią kelionę per Centrinę ir Pietų Ameriką.
Danielė šiemet baigė mokyklą, įstojo į Lietuvos sporto universitetą, tačiau nusprendė metams išeiti akademinių atostogų. Kad galėtų įgyvendinti svajonę, vasarą ji dirbo ir taupė kelionei. Ignui toks gyvenimas toli nuo Lietuvos jau nėra visiškai naujas – baigęs mokyklą, aštuonis mėnesius mokėsi, dirbo ir keliavo Australijoje. Būtent ten galutinai suprato, jog pasaulis toks įdomus, kad apsiribotų įprastu maršrutu „mokykla–studijos–darbas“.
Dabar jaunuoliai jau pasiekė Gvatemalą. Už nugaros – Meksika, prieš akis – Salvadoras, Nikaragva, Kosta Rika, Panama, Kolumbija, Brazilija ir dar daugybė vietų, kurių maršrute kol kas net nėra. Jie keliauja taupiai, apsistoja hosteliuose ar pas vietinius, savanoriauja, kartais už nakvynę atsilygina fotografijomis ir vaizdo turiniu, o dalį kelių įveikia autostopu. Tačiau ši kelionė – ne vien gražūs vaizdai. Jau teko patirti ir vagystę naktiniame autobuse, mokytis įvertinti saugumo rizikas, susitaikyti su nuovargiu, ilgesiu namams ir tuo, kad ne viskas gyvenime vyksta pagal planą.
Apie sprendimą metams palikti Lietuvą, gyvenimą be griežto maršruto, kelionės biudžetą, netikėtus išbandymus ir tai, kodėl šie metai jiems tikrai nėra „prarasti“, Danielė ir Ignas pasakoja „Dzūkų žinioms“.
– Kaip gimė mintis leistis į tokią ilgą kelionę? Kas pirmasis pasiūlė šią idėją?
Danielė: Pirmasis šią idėją pasiūlė Ignas. Dar keliaudamas po Australiją ir būdamas Balyje jis vieną dieną man paskambino ir pasakė: „Man atsibodo vienam keliauti, gal nori kartu?“ Aš nusijuokiau ir tikrai nepriėmiau kaip rimto pasiūlymo.
Tačiau vėliau, kiekvieną kartą susiskambinę, vis sugrįždavome prie šios temos. Galiausiai atėjo diena, kai beveik per daug negalvodama, bet žinodama, kad tokia kelionė yra viena iš mano svajonių, tiesiog pasakiau: „Taip, noriu. Lekiam.“ Nuo tos akimirkos viskas pradėjo dėliotis į tikrą planą.
– Kodėl pasirinkote būtent Centrinę ir Pietų Ameriką?
Ignas: Prasidėjus 2026-iesiems, socialiniuose tinkluose labai dažnai pradėjau matyti Rio de Žaneirą ir ten vykstančias Naujųjų metų sutiktuves. Susigundžiau ir pasakiau sau, kad kitus Naujuosius ir aš sutiksiu ten.
Paskui kilo mintis, kad dar įdomiau būtų į Rio nukeliauti iš Meksiko miesto ir pakeliui pamatyti Centrinę Ameriką. Jau seniau svajojau aplankyti Atitlano ežerą ir Fuego ugnikalnį Gvatemaloje, išbandyti banglenčių sportą Salvadore, pajusti dar masinio turizmo mažiau paliestą Nikaragvą.
– Ar buvo sunku beveik metams palikti Lietuvą, šeimą, draugus ir įprastą gyvenimą? Kaip reagavo artimieji?
Danielė: Sunkiausia buvo palikti šeimą ir draugus. Esu labai prie jų prisirišusi, jie man yra patys svarbiausi žmonės, todėl mintis, kad beveik metus jų nematysiu, tikrai nebuvo lengva.
Kita vertus, supratau, kad tokių progų gyvenime gali būti nedaug, todėl nenorėjau, kad baimė mane sustabdytų. Iš pradžių mano šeima net nelabai tikėjo, kad iš tikrųjų ryšiuosi tokiai kelionei. Vis užsimindavau, kalbėdavau apie ją, bet atrodė, kad tai tik svajonė. Kuo daugiau apie ją kalbėjome, tuo labiau ji virto realybe.
Galiausiai tėvai suprato, kad tikrai išvažiuosiu. Dabar jie mane labai palaiko. Žinoma, pasiilgsta ir jaudinasi, bet kartu džiaugiasi, kad leidžiu sau patirti ką nors tokio įdomaus.
Ignas: Praėjusiais mokslo metais aštuonis mėnesius buvau išvykęs mokytis, dirbti ir keliauti Australijoje, todėl antrą kartą išvykti iš Lietuvos jau buvo šiek tiek lengviau. Tėvams, žinoma, buvo ir jaudulio, ir baimės, bet jie šį sprendimą palaikė.
– Daniele, šiemet baigei mokyklą, įstojai į Lietuvos sporto universitetą, tačiau išėjai akademinių atostogų. Ar nebuvo baisu studijų pradžią atidėti dėl kelionės?
Danielė: Įstojau į savo svajonių universitetą – Lietuvos sporto universitetą. Kai teko rinktis, ar pradėti studijas dabar, ar metams išvažiuoti keliauti, tikrai reikėjo gerai pagalvoti.
Kelionė po mokyklos visada buvo viena iš mano svajonių, todėl supratau: jeigu dabar turiu galimybę tai padaryti, gal neverta laukti. Nemanau, kad po studijų būtų taip lengva tiesiog viską mesti ir išvažiuoti – atsirastų darbas, įvairios atsakomybės, visas suaugusiųjų gyvenimas.
Todėl pagalvojau: kodėl ne dabar? Galbūt šioje kelionėje noriu geriau pažinti save? O gal suprasti, ar universitetas iš tikrųjų yra mano vieta? Šie klausimai vis dar keliauja kartu su manimi.
– Vasarą dirbai tam, kad užsidirbtum kelionei. Ar teko paaukoti daug vasaros pramogų?
Danielė: Šios vasaros nelaikyčiau paaukota. Tiesiog šiemet turėjau kitą prioritetą. Iki tol nebuvau dirbusi nė vienos vasaros, todėl buvo keista pirmą kartą ne tik ilsėtis, leisti laiką su draugais ar mėgautis atostogomis, bet keltis ir eiti į darbą.
Tačiau turėjau labai aiškią motyvaciją – kelionę. Kiekvieną kartą, kai būdavo sunkiau, prisimindavau, dėl ko tai darau. Pinigus, kuriuos galėjau išleisti vasaros pramogoms, kaupiau kelionei. Todėl nemanau, kad ką nors praradau. Tiesiog vieną vasarą iškeičiau į svajonę.
– Ignai, ką tau davė ankstesnė kelionė į Australiją?
Ignas: Po mokyklos nusprendžiau iškeliauti į Australiją ir ten įgijau labai daug savarankiškumo. Nors ir anksčiau buvau gana savarankiškas, Australijoje reikėjo vienam ieškotis ir būsto, ir darbo nepažįstamame mieste, labai toli nuo Lietuvos.
Prieš išvykdamas tėvams pasakiau: jeigu pavyks Australijoje, vienoje tolimiausių nuo Lietuvos šalių, vadinasi, atsivers durys klajonėms po visą pasaulį. Taip ir įvyko.
– Kaip ruošėtės tokiai ilgai kelionei? Ar turite tikslų maršrutą?
– Didelę kelionės dalį pradėjome planuoti likus vos porai savaičių iki išvykimo. Ir dabar neturime labai konkretaus maršruto – manome, kad kelionė be griežto plano yra vienas geriausių pasirinkimų.
Šiuo metu esame Gvatemaloje, prie Atitlano ežero. Čia praleisime apie mėnesį – dirbsime, savanoriausime, ilsėsimės. Jau perkeliavome Meksiką, toliau laukia Salvadoras, Nikaragva, Kosta Rika, Panama, Kolumbija, Brazilija.
Po Naujųjų metų kol kas apskritai neturime tikslaus plano, kur būsime. Žinome tik tiek, kad norime pamatyti Maču Pikču Peru. Tikriausiai užsuksime ir į Ekvadorą, galbūt Boliviją, Čilę, Argentiną.
– Ar turite kelionės biudžetą? Kur labiausiai taupote?
– Turime preliminarų biudžetą, nors realybėje jis ne visada taip gražiai laikosi, kaip suplanuojame. Stengiamės pinigus leisti atsargiai ir pagalvoti, ar tikrai verta už ką nors mokėti.
Labiausiai taupome pramogoms. Čia yra be galo daug gražių vietų, kurias galima pamatyti visiškai nemokamai, todėl dažnai jas ir renkamės. Taip pat labai žiūrime į maisto ir nakvynės kainas, nes būtent tam tenka didžiausia išlaidų dalis.
Kartais pasirenkame paprastesnį variantą, kad sutaupytus pinigus galėtume panaudoti tam, kas mums atrodo prasmingiau.
– Kur dažniausiai apsistojate?
– Dažniausiai renkamės pigiausią variantą – hostelius. Tačiau yra daug kitų galimybių. Per įvairias platformas žmonės priima keliautojus į savo namus tiesiog norėdami pabendrauti, pasidalyti savo kultūra ar padėti.
Stengiamės susisiekti ir su lietuviais, gyvenančiais skirtingose šalyse. Pavyzdžiui, pirmosiomis kelionės dienomis Niujorke gyvenome pas lietuvius, kuriuos radome per „Facebook“. O Kosta Rikoje apsistosime pas lietuvius – veisiejiečius.
Kartais ieškome ir įdomesnių alternatyvų. Esame susitarę su keliais viešbučiais, kuriems kuriame turinį ar surengiame fotosesiją, o mainais gauname kelių dienų nakvynę.
– Kada pirmą kartą pajutote, kad tikrai išvykote į didžiąją kelionę?
– Turbūt Meksiko mieste, išlipę iš metro pačiame centre. Aplink skambėjo ispaniškos dainos, žmonės šoko. Tada ir supratome – mūsų kelionė prasideda.
– Kas iki šiol labiausiai nustebino?
– Viskas čia labai įdomu, nauja, kitaip. Socialiniai tinklai tikrai neparodo to, ką pamatai atvykęs – realybėje viskas atrodo kitaip.
Žmonės draugiški, šypsosi – ypač jeigu ir pats šypsaisi, sveikiniesi, bendrauji. Prieš atvykdami manėme, kad čia viskas bus gerokai pigiau nei Europoje, bet paaiškėjo, kad kainos labai panašios.
– Ar jau teko patirti situacijų, kurios rimčiau išgąsdino?
Ignas: Buvo incidentas su vagyste. Važiuojant naktiniu autobusu, iš mano piniginės buvo pavogtos visos banko kortelės. Tai supratau tik ryte, kai iš banko pradėjo eiti pranešimai apie pirkinius.
Laimei, gana greitai sureagavome – korteles užblokavau, o naujas užsisakiau į Kosta Riką, kur apsistosime pas draugus lietuvius.
– Kiek tokioje kelionėje svarbus saugumas?
– Centrinėje ir Pietų Amerikoje labai svarbu įvertinti aplinką ir saugumą, nes ne visur čia vienodai saugu.
Tačiau vadovaujantis sveiku protu, įvertinant situaciją ir elgiantis atsargiai, nėra taip pavojinga, kaip kartais įsivaizduoja giminaičiai, draugai ar tėvai.
Dėl saugumo praleidome kai kuriuos Meksikos regionus, neplanuojame keliauti per Hondūrą, greičiausiai ir per Venesuelą.
– Kaip sekasi susikalbėti su vietiniais?
Danielė: Visada jaučiau simpatiją ispanų kalbai, labai mėgstu ispanišką muziką, todėl prieš kelionę jau mokėjau kelis pagrindinius žodžius ir frazes. Lietuvoje niekaip neprisiruošdavau rimčiau mokytis.
Dabar, kai pagaliau galiu šią kalbą kasdien girdėti ir vartoti, stengiuosi tuo pasinaudoti. Mokausi per programėlę, bandau kalbėtis su vietiniais ir iš kiekvienos situacijos pasiimti bent po kelis naujus žodžius.
Ignas: Ispanų kalbos pradmenis mokėjau jau anksčiau. Labai mėgau Ispaniją, todėl nusprendžiau mokytis kalbos. Tačiau geriausias mokslas yra praktika su vietiniais. Vien bendraudami su žmonėmis jau išmokome gerokai daugiau nei naudodamiesi programėlėmis.
– Ilga kelionė dviese – ne tik gražios nuotraukos. Kaip sekasi beveik visą laiką būti kartu?
– Kuo ilgiau keliaujame, tuo labiau pradeda atsiskleisti mūsų charakteriai. Žinoma, pasitaiko ir visai kvailų pykčių – kartais galime susipykti dėl visiškos smulkmenos: kur eiti valgyti ar kas ką nors ne taip pasakė.
Bet turbūt tai visiškai normalu, kai beveik visą laiką esi kartu. Stengiamės į tuos pykčius per daug neįsijausti ir suprasti, kad dažnai susierziname tiesiog dėl nuovargio, karščio ar per daug laiko, praleisto kartu.
– Ko labiausiai pasiilgstate iš Lietuvos ir Lazdijų?
Danielė: Labiausiai, žinoma, pasiilgstu šeimos ir draugų. O jeigu kalbėtume apie kitus dalykus – lietuviško maisto! Atrodo, kartais viską atiduočiau už normalų lietuvišką cepeliną ar mamos šaltibarščius.
Pasiilgstu ir visai paprastų dalykų, apie kuriuos Lietuvoje net nesusimąstydavau: nueiti į parduotuvę ir rasti mėgstamus produktus, suprasti viską, kas parašyta ant pakuotės, ar tiesiog atsisėsti su šeima prie stalo ir ilgai kalbėtis.
Ignas: Jau praėjusiais metais, būdamas Australijoje, pradėjau labiau vertinti Lietuvą ir jos gamtos grožį. Labiausiai pasiilgstu Lazdijų krašto ežerų, miškų, varškės sūrelių ir, žinoma, šeimos bei draugų.
– Ar būnant už tūkstančių kilometrų Lietuva ir Lazdijai ima atrodyti kitaip?
– Išvykęs iš savo įprastos aplinkos geriau supranti, kiek daug tavo gyvenime reiškia žmonės, vietos, gamta ir tie maži kasdieniai dalykai, prie kurių esi pripratęs.
– Kai kas galėtų pasakyti, kad tokia kelionė – „prarasti metai“. Ką atsakytumėte?
Danielė: Man šie metai tikrai nėra iššvaistyti. Dabar mokausi dalykų, kurių jokiame universitete negausi: savarankiškumo, planuoti išlaidas, spręsti netikėtas situacijas, bendrauti su visiškai nepažįstamais žmonėmis ir labiau pasitikėti savimi.
Jeigu kas nors paklaustų: „Kam jums to reikia?“, turbūt atsakyčiau: „O kodėl gi ne?“ Man pačiai būtų įdomu išgirsti argumentą, kodėl nereikėtų.
Ignas: Daug nuomonių, kad „švaistome mokslo metus“, negirdėjau. Manau priešingai – tokios klajonės yra labai didelis savęs pažinimas.
Aš pats būtent keliaudamas ir bendraudamas su sutiktais žmonėmis geriau supratau, ką norėčiau studijuoti, dirbti ir veikti gyvenime. Be to, matant kitų žmonių pavyzdžius, atsiranda vis daugiau idėjų ir svajonių.
– Ko pati, Danielė, tikiesi iš šių metų?
– Kadangi tik dabar baigiau mokyklą, pati iki galo nežinau, ką noriu veikti toliau. Gal ši kelionė padės suprasti, ko noriu, o gal kaip tik parodys, kad mano planai turi visiškai pasikeisti.
Noriu į Lietuvą grįžti kitokia – savarankiškesnė, drąsesnė ir turinti daugiau aiškumo, ko noriu iš gyvenimo.
– Ar jau dabar jaučiate, kad kelionė jus keičia?
– Teko greičiau išmokti daugiau savarankiškumo nei per ilgą laiką namuose. Jaučiamės tapę drąsesni – nebijome paklausti, užkalbinti nepažįstamo žmogaus.
Namuose dažniausiai viską planuojame į priekį, o kelionėje supranti, kad ne viskas visada vyksta pagal planą. Todėl dabar jau nebijome pasakyti: „Ai, kažkaip išsispręs“, – ir tiesiog keliauti toliau.
– Ar keliaudami dirbsite, savanoriausite? Kaip stengiatės sumažinti išlaidas?
– Prieš kelionę sunkiai dirbome ir taupėme, o dabar nuolat ieškome pigiausių variantų – kur apsistoti, kaip nuvažiuoti, ką pavalgyti.
Keliaujame autostopu, apsistojame pas žmones per „Couchsurfing“, ieškome viešbučių ir nuomojamų būstų, kuriuose galėtume apsistoti nemokamai mainais į nuotraukas, vaizdo įrašus ar turinį socialiniams tinklams.
Taip pat ieškome savanorystės galimybių. Pavyzdžiui, savanoriausime prie Atitlano ežero Gvatemaloje, o Brazilijoje galbūt dirbsime hosteliuose ar ekologiniuose projektuose.
– Kokias didžiausias svajones dar norite įgyvendinti šios kelionės metu?
– Turime kelis didelius tikslus. Vienas jų – įkopti į Akatenango ugnikalnį Gvatemaloje, nuo kurio galima matyti aktyvų Fuego ugnikalnį.
Taip pat labai norime Nikaragvoje nusileisti nuo ugnikalnio specialia lenta, penkias dienas plaukti iš Panamos į Kolumbiją laivu ar katamaranu per San Blaso salas ir nukeliauti Amazonės upe iš Kolumbijos į Braziliją.
– Ką pasakytumėte Lazdijuose mokyklą baigiančiam jaunuoliui, kuris irgi svajoja po mokyklos išvažiuoti į pasaulį, bet nedrįsta?
– Jeigu turi tokią svajonę – bent jau pabandyk. Atrodo, kad laikotarpis po mokyklos yra vienas geriausių laikų išvažiuoti, nes dar neturi tiek daug įsipareigojimų ir gali sau tai leisti.
Jeigu širdyje vis sukasi mintis: „O kas būtų, jeigu išvažiuočiau?“ – geriau pabandyti, negu po kelerių metų galvoti, kodėl to nepadarei.
