Dineta Babarskienė
Būrys vaikų su tėveliais, nešini pilnomis kuprinėmis, šurmuliavo Etnografinėje Prano Dzūko sodyboje. Daug norinčiųjų atsirado stovyklauti etnokultūrinėje vaikų ir jaunimo stovykloje „Paslapčių sodai“. Anot pakalbintų tėvelių, jie džiaugiasi, kad vaikai su noru išsiruošė į stovyklą. Bet pasirodo, patekti sodybos kieman ne taip paprasta: privalu pereiti kliūčių ruožą, kur reikia ne tik fizinių pastangų, bet ir geros galvos. Tačiau vaikų, pasirengusių stovyklauti, tai nė kiek neišgąsdino. „Taip tik dar įdomiau“, – tvirtino jie.
Rugpjūčio 12–14 dienomis Etnografinėje Prano Dzūko sodyboje vyko Lazdijų rajono savivaldybės organizuojama vaikų ir jaunimo etnokultūrinė stovykla „Paslapčių sodai“. Surengti stovyklą padėjo Lazdijų krašto muziejus, Lazdijų kultūros centras, Dzūkijos VVG, VšĮ Lazdijų ligoninė, E. H. Jastramsko ekologinis ūkis. Visi prisidėję prie šios stovyklos įgyvendinimo suprantantys, jog remia savo ateitį. Ir apie patriotizmą čia niekas nekalbėjo, tačiau meilė Lietuvai tryško per kraštus.
Šiais metais stovyklavo 40 moksleivių iš Lazdijų rajono. Kas gi dėjosi stovykloje? Tuoj sužinosite ir jūs.
Ką veikti etnokultūrinėje stovykloje?
Tris dienas vykusioje stovykloje moksleiviai dalyvavo įvairiose edukacinėse programose.
Pirmoji stovyklos diena buvo skirta su etnokultūra susijusioms veikloms: stovyklautojai mokėsi gaminti skiedras, austi, verpti, rišti juostas, pinti vainikus. Darbai virte virė. Pasirodo, etnokultūrinėje stovykloje vaikai dirba ir jiems tai patinka. „Mano promočiutė taip verpė. Aš esu mačiusi“, – sakė mergaitė. O ir kiti nesnaudė. „Štai kaip vaikus įdarbinome“, – juokavo vadovės. Daugiausia norinčiųjų atsirado skiedras daryti. Gal kokį stogą dengsią? Tačiau skiedros buvo naudojamos visai ne stogui, o garsios aktorės autografui gauti – ji pasirašinėjo ant tų pačių skiedrelių, kurių vaikai visą krūvą buvo pridarę. Juk po darbų stovyklautojai dalyvavo nuotaikingame spektaklyje-edukacijoje pagal lietuvių liaudies kūrybą su teatro „Labas“ aktoriais. Į spektaklį-edukaciją buvo įtraukti ne tik vaikai, bet ir jų vadovai. O paskui jau smagūs šokiai, kuriuos svečiai čia pat, sodybos kieme, surengė. Aktorė Vitalija Mockevičiūtė dalijo autografus su gražiais palinkėjimais: kam ant lapelio, kam ant skiedros.
Antroji stovyklos diena buvo skirta folklorui. Mergaitės dalyvavo linarovio talkoje E. H. Jastramsko ekologiniame ūkyje. „Tai moterų darbas“, – patikino vadovės. Apie linų auginimą, rovimą ir kitus linų apdirbimo papročius linų lauke pasakojo edukatorė iš Punsko Veronika Valenskienė. O sugrįžus iš linarovio talkos, edukatorė visus stovyklos dalyvius dar pamokė pinti saulutes iš linų.
Kol mergaitės rovė linus, berniukai rišo šieno skulptūras, gamino popierių bei amuletus su baltų simboliais. O po pietų kartu su Lazdijų kultūros centro meno vadovais dainavo lietuvių liaudies dainas, mokėsi groti įvairiais instrumentais. Kiek pritemus, stojus tylai, nakties belaukiant, dar išsiruošta į naktinį žygį. Vaikams tai itin patiko!
Trečiąją dieną stovyklautojai dalyvavo edukacinėje programoje, kurios metu pasitikrino dzūkų tarmės žinias. Dzūkiškus žodžius „vertė“ į bendrinę kalbą, o bendrinės kalbos žodžius – į dzūkų tarmę. Tai buvo juoko taip „bevertėjaujant“.
Edukacines programas stovyklautojams vedė Lazdijų krašto muziejaus darbuotojai, Lazdijų kultūros centro meno vadovai, technologijų mokytoja Lina Žaliauskienė, muziejininkas, tradicinių amatų meistras iš Šakių rajono Gintas Čekauskas, keramikos subtilybes atskleisti vaikams mėgino ir savo darbus pristatė keramikas Virgilijus Bespalovas.
Kodėl vaikai čia noriai sugrįžta?
Ar čia įdomu? Geriausia viską išgirsti iš pačių stovyklautojų ir jų tėvelių lūpų. Viena aišku, kad etnokultūrinių stovyklų dalyviai nėra nei senamadiški, nei „caro maro“ laikų žmonės, tiesiog tai, ką jie veikia, juos „veža“. Tai įrodo ir „Facebook“ paskyrose siunčiamos padėkų pilnos žinutės stovyklos vadovams, edukatoriams, o ir tėveliai prisipažino, kad jų atžalos, dalyvavusios stovykloje praeitais metais, pačios prašėsi užregistruojamos stovyklon ir šiemet. Anot tėvų, vos sužinojus apie stovyklą, vietos buvo graibstyte išgraibstytos, tiek norinčiųjų stovyklauti atsirado.
Reziumė. Pasirodo, kad etnokultūrinės stovyklos vis populiarėja, sulaukdamos vis didesnio jaunosios kartos dėmesio.