Vie­ni­šo ka­po miš­ke­ly­je pa­slap­tis tu­rė­tų iš­aiš­kė­ti

Šių me­tų ru­de­nį, Vė­li­nių iš­va­ka­rė­se, „Drus­ko­nis“ pa­vie­ši­no straips­nį ap­ie vie­ni­šą ka­pą miš­ke­ly­je, ant kal­niu­ko prie „Eg­lės san­a­to­ri­jos“ tven­ki­nio. Šis nuo­la­tos dirb­ti­nė­mis gė­lė­mis puo­šia­mas ir už­deg­to­mis žva­kė­mis pa­ger­bia­mas ka­pas kė­lė daug klau­si­mų, kas ir ka­da ja­me pa­lai­do­ta, kas jį taip rū­pes­tin­gai pri­žiū­ri?

Gal­būt ar­ti­mie­ji te­bei­eš­ko?
Šio vie­ni­šo ka­po pa­slap­tį įmin­ti pa­dė­jo ne­to­lie­se, Eg­lės gat­vė­je, nuo vai­kys­tės gy­ve­nan­ti 80-me­tė Ge­no­ve­fa Vaš­či­lie­nė, pri­mi­nu­si Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro pa­bai­gos tra­giš­ką at­ve­jį, kai da­bar­ti­nės „Eg­lės san­a­to­ri­jos“ prie­i­go­se, iš­kart ant kal­niu­ko, ru­sų ka­rei­viai vi­jo­si ir nu­šo­vė nu­gink­luo­tą ir nuo­gai iš­reng­tą vo­kie­čių ka­rei­vį. Ka­dan­gi jį lau­kuo­se taip ir pa­li­ko, vie­ti­niai gy­ven­to­jai, Ge­no­ve­fos tė­vas Ju­lius Bū­žys ir kai­my­nai Viš­či­niai, įvy­nio­jo kūną į kai­miš­ką ser­mė­gą ir pa­ly­gin­ti ne­gi­liai pa­lai­do­jo ant aukš­to Grū­tos upe­lio kran­to, da­bar­ti­nio ka­po vie­to­je. Ge­no­ve­fa pui­kiai pri­si­me­na me­da­li­kė­lio, ka­bo­ju­sio ant vo­kie­čio ka­rei­vio kak­lo, da­lį, ku­rią tė­vas, tar­na­vęs len­kų ka­riuo­me­nė­je, įdė­jo į la­vo­no bur­ną tik­riau­siai tam, kad jį bū­tų ga­li­ma ­ka­da nors at­pa­žin­ti. So­viet­me­čiu ap­ie šio­je vie­to­je pa­lai­do­tą vo­kie­čių ka­rei­vį, ku­rio ka­po vie­tą te­žy­mė­jo iš me­džio ša­kų su­kal­tas kry­že­lis ir Ju­liaus Bū­žio pa­so­din­ta eg­lė, vi­si bi­jo­jo už­si­min­ti. G. Vaš­či­lie­nė at­neš­da­vo ant šio ka­po lau­ko gė­lių, pa­so­di­no žy­din­čių krū­mų. Kai so­vie­ti­nės oku­pa­ci­jos bai­mės din­go, ka­po prie­žiū­ra už­si­ė­mė ne tik po­nia Ge­no­ve­fa, bet ir ki­ti jai ne­ži­no­mi as­me­nys. Ant ka­po vie­toj su­pu­vu­sio ka­ta­li­kiš­ko bu­vo pas­ta­ty­tas sta­čia­ti­kių kry­žius, pri­neš­ta dirb­ti­nių gė­lių, nuo­la­tos de­ga žva­kės. Drus­ki­nin­kie­tės nuo­mo­ne, ka­po prie­žiū­ra už­si­i­ma tiek po­il­siau­to­jai, tiek vie­ti­niai. G. Vaš­či­lie­nė ap­ie šį pa­lai­do­ji­mą ir miš­ke, ne­to­li jų na­mų, ka­rui be­si­bai­giant pa­kri­ku­sius be­si­trau­kian­čius vo­kie­čių ka­rei­vius, nak­ti­mis at­ei­da­vu­sius pa­pra­šy­ti mais­to, vis pa­pa­sa­ko­da­vo „Eg­lės san­a­to­ri­jo­je“ po­il­siau­jan­tiems vo­kie­čių tau­ty­bės as­me­nims, ta­čiau vi­sa tai tel­ik­da­vo pa­čios mo­ters rū­pes­čiu, nes nuo­la­tos pa­gal­vo­da­vo, kad tas už­kas­tas jau­nas vai­ki­nas juk tu­rė­jo tė­vus ir ki­tus ar­ti­muo­sius, ku­rie gal­būt jo ieš­ko­jo ir te­bei­eš­ko? Juk me­da­li­kė­lis, pa­gal ku­rį ka­rei­vį ga­li­ma at­pa­žin­ti, ka­pe tu­rė­jo iš­lik­ti. „Jei ne­at­pa­žin­tų, tai nors pa­lai­kus iš miš­ko pe­rlai­do­tų į ka­pi­nes“, – sa­ko Ge­no­ve­fa.

Gal ži­no­te dau­giau vo­kie­čių ka­rių pa­lai­do­ji­mų?
Dėl vo­kie­čių ka­rei­vio pa­lai­kų pa­liu­di­ji­mo į ją krei­pė­si ir Drus­ki­nin­kų ka­rių rea­bi­li­ta­ci­jos cent­ro dar­buo­to­jai, pa­ža­dė­ję, kad ap­ie tai in­for­muos Vo­kie­ti­jos am­ba­sa­dą. Tuo už­si­ė­mė ir „Drus­ko­nis“, nu­si­un­tęs iš­spaus­din­tą sa­vait­raš­ty­je straips­nį „Vie­ni­šo ka­po miš­ke­ly­je pa­slap­tis“ į Vo­kie­ti­jos am­ba­sa­dą Lie­tu­vo­je bei jos at­sa­kin­gų as­me­nų klaus­da­mas, ko­kių to­kiais at­ve­jais veiks­mų ima­si am­ba­sa­da – ap­klau­sia dar gy­vus liu­di­nin­kus, sa­vo ša­lies pi­lie­čio pa­lai­kus ek­shu­muo­ja, nu­sta­to ta­pa­ty­bę, pe­rlai­do­ja? Ką am­ba­sa­dos pa­rei­gū­nai pa­tar­tų drus­ki­nin­kie­čiams, ku­riems rū­pi, jog vo­kie­čių be­lais­vio pa­lai­kai iš vie­ni­šos ka­pa­vie­tės miš­ke bū­tų tin­ka­mai pa­lai­do­ti tam skir­to­je vie­to­je, pvz., ben­dra­žy­gių ka­pi­nė­se? Su­lau­kė­me Vo­kie­ti­jos Fe­de­ra­ci­nės Res­pub­li­kos am­ba­sa­dos Vil­niu­je Gy­ny­bos ata­šė biu­ro pa­dė­kos už straips­nį ir ži­nu­tę. Šią in­for­ma­ci­ją biu­ro įga­lio­tas as­muo pe­rda­vė Vo­kie­čių ka­rių ka­pų glo­bos tau­ti­nei sąjungos („Volks­bund“) at­sto­vui Lie­tu­vo­je K. Ar­laus­kui, ku­ris rū­pi­na­si nau­jai ras­tų ka­rių ka­pų įam­ži­ni­mu ir se­nų­jų prie­žiū­ra. Jis su­si­sie­kė su „Drus­ko­niu“ ir in­for­mavo, kad prak­ti­nius ek­shu­ma­vi­mo dar­bus Lie­tu­vo­je at­lie­ka VšĮ Kul­tū­ros ver­ty­bių glo­bos tar­ny­ba, dir­ban­ti „Volks­bun­dui“ pa­gal dvi­ša­lę su­tar­tį, to­dėl šiai tar­ny­bai pe­rda­vė sa­vait­raš­ty­je pa­skelb­tą me­džia­gą. Net­ru­kus „Drus­ko­nis“ su­lau­kė VšĮ Kul­tū­ros ver­ty­bių glo­bos tar­ny­bos va­do­vo L. Kvi­zi­ke­vi­čiaus ži­nios, jog su­si­pa­ži­no su „Drus­ko­ny­je“ pa­skelb­ta in­for­ma­ci­ja ap­ie vo­kie­čių ka­rio ka­pą Drus­ki­nin­kuo­se ir į sa­vo dar­bo pla­nus įtrau­kė pa­lai­kų ek­shu­ma­vi­mą ir pe­rlai­do­ji­mą. „Šias pro­ce­dū­ras ke­ti­na­me at­lik­ti po to, kai bus gau­tas vo­kie­čių su­ti­ki­mas bei su­rink­ta dau­giau duo­me­nų ap­ie ki­tas vo­kie­čių ka­rių pa­lai­do­ji­mo vie­tas Laz­di­jų ir Va­rė­nos ra­jo­nų sa­vi­val­dy­bėse. Gal jū­sų re­dak­ci­jai yra ži­no­ma dau­giau to­kių vie­tų?“ – klau­sia VšĮ Kul­tū­ros ver­ty­bių glo­bos tar­ny­bos va­do­vas L. Kvi­zi­ke­vi­čius. Šį klau­si­mą pe­rad­re­suo­ja­me ir „Drus­ko­nio“ skai­ty­to­jams: skam­bin­ki­te re­dak­ci­jos te­le­fo­nu, ra­šy­ki­te el. paš­tu, už­ei­ki­te. Kul­tū­ros ver­ty­bių glo­bos tar­ny­bai jau pe­rda­vė­me po straips­nio „Drus­ko­ny­je“ su­lauk­tų liu­di­ji­mų, jog ap­ie 10 vo­kie­čių ka­rių bu­vo su­mes­ti į vie­ną duo­bę ir už­kas­ti miš­ke prie Šu­nu­pio.

Ka­po glo­bė­jos gy­ve­ni­mas gim­to­jo­je so­dy­bo­je
Be abe­jo, ap­ie ke­ti­ni­mus ek­shu­muo­ti ir pe­rlai­do­ti vo­kie­čių ka­rei­vio pa­lai­kus pra­ne­šė­me šio ka­po il­ga­me­tei glo­bė­jai ir pa­lai­do­ji­mo vie­tos liu­di­nin­kei G. Vaš­či­lie­nei, ku­riai at­vy­ku­siems į Drus­ki­nin­kus Kul­tū­ros ver­ty­bių glo­bos tar­ny­bos dar­buo­to­jams teks dar kar­tą pa­liu­dy­ti ir pri­si­min­ti Ant­ro­jo pa­sau­linio ka­ro pa­bai­gą gim­to­jo­je so­dy­bo­je (dab. Eg­lės g. 2), ku­ri tuo­met bu­vo ap­sup­ta miš­kų. Juo­se slaps­tė­si be­si­trau­kian­tys iš­ba­dė­ję vo­kie­čių ka­rei­viai, nak­ti­mis už­suk­da­vę į tė­vų Ju­liaus ir Bro­nis­la­vos Bū­žių so­dy­bą pra­šy­ti mais­to. Ru­sų ka­rei­viai, be­džio­da­mi dur­tu­vais, ieš­ko­da­vo, gal kur nors jų na­muo­se sle­pia­si vo­kie­čiai, o stri­bai šniukš­ti­nė­da­vo, ar nė­ra par­ti­za­nų. Tė­vu­ką Ju­lių, ži­no­mą sta­lių, ru­sai nuo­la­tos įvai­riems rei­ka­lams iš­si­ves­da­vo, juo­lab jų da­li­nys, per­si­kė­lęs pon­to­ni­niu til­tu per Ne­mu­ną, su vir­tu­ve bu­vo vi­sai ne­to­li įsi­kū­ręs (prie da­bar­ti­nės li­go­ni­nės). Tad Bū­žių šei­ma sa­vo vien­kie­my­je tarp miš­kų tais ne­ra­miais lai­kais ma­žai ten­ak­vo­da­vo: ma­ma Bro­nis­la­va su trim vai­kais ei­da­vo mie­go­ti pas gi­mi­nai­tę Kud­ra­lė­je (taip anks­čiau va­di­no­si ke­lių so­dy­bų vie­to­vė da­bar­ti­nės „Eg­lės san­a­to­ri­jos“
ter­i­to­ri­jo­je), o tė­vas tu­rė­jo at­ski­rą slėp­tu­vę. Ap­ie tą žiau­rų laik­me­tį by­lo­ja vien Ge­no­ve­fos pri­si­mi­ni­mas ap­ie tė­vu­ko sta­liaus nuo­la­ti­nį dar­bą per nak­tį pa­da­ry­ti po kars­tą, už ku­riuos neim­da­vo pi­ni­gų. Abu tė­vai ana­pus iš­ė­jo pa­me­čiui: ma­ma Bro­nis­la­va – 1983-iai­siais, tė­vas Ju­lius– 1984 m.
Sa­vo tė­vų so­dy­bo­je, ku­rios ap­lin­ka vi­siš­kai pa­si­kei­tė pas­ta­čius „Eg­lės san­a­to­ri­ją“ ir įren­gus tven­ki­nį, G. Vaš­či­lie­nė pra­lei­do be­veik vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą. Bai­gu­si ag­ro­no­mi­jos moks­lus te­chni­ku­me, dir­bo bri­ga­di­nin­ke Ner­a­vų ta­ry­bi­nia­me ūky­je, tvar­kė gim­tą­ją so­dy­bą, iš­au­gi­no duk­te­rį Ma­ry­tę. Da­bar ten gy­ve­na kar­tu su anū­kės Da­nu­tės šei­ma.
„Nors gal tam vo­kie­čių ka­rei­viui ge­rai ir ra­mu gra­žioj vie­toj, kur ge­gu­tė ku­kuo­ja ir vi­so­kie paukš­tu­kai čiul­ba, o apa­čioj van­duo mir­ga, vi­są lai­ką gal­vo­da­vau ap­ie jį, at­skir­tą nuo sa­vų ir ar­ti­mų­jų, ku­rie gal­būt jo iki šiol ieš­ko“, – su­si­grau­di­na Ge­no­ve­fa, už­deg­da­ma žva­ku­tę ant ka­po.

„Drus­ko­nio“ inf.