DŽ redakcijos nuomonė
Trisdešimt metų. Daug ar mažai? Valstybei – tikrai nedaug, o žmogui – kai kam visas gyvenimas, kai kam – pusė, o tiems, kam labiausiai pasisekė – trečdalis.
Praėjo jau trys dešimtmečiai, kai susigrąžinome Nepriklausomybę, kai esame laisvi. Kur esame? Kas esame? Kur einame, kur nuėjome? Ar tikrai esame laisvi, ar tikrai laimingi?
Tiems, kam dabar 90 metų, ko gero, yra patys laimingiausi. Jie dar pajuto tarpukario Lietuvos nepriklausomybės skonį, perėjo sovietines golgotas, dažnas, net ir netikėdamas, jog bus kitaip, vėl sulaukė nepriklausomos tėvynės.
Tiems, kam dabar 60 metų, ko gero, sudėtingiausia. Jie išaugo su sovietmečio pionierių kaklaraiščiais, komjaunimo ženkliukais, uoliai kalė mokslinio komunizmo ir gerojo dėdės Vladimiro partijos istoriją, paskui patogiai ar nelabai patogiai įsibruko į sistemą, kuri nešė juos šviesiu socializmo keliu. Nepriklausomybė ir su ja susijusios permainos visiems buvo džiaugsmingos, tačiau ne visiems sėkmingos. Vieni sugebėjo prisitaikyti prie kapitalizmo ekonomikos taisyklių, o kiti taip ir liko su valdiškoms išmokoms ištiestomis rankomis ir vis nesulaukiantys laimę atnešančio Godo.
Laimingi tie, kam dabar – 30 metų. Jiems sunku patikėti senelių pasakojimais apie lagerius, į kuriuos buvo išvežta už didesnį žemės gabalą ar drąsesnę mintį. Jiems sunku patikėti tėvų pasakojimais apie eiles prie mėsos ir daktariškos dešros, apie uždarytą sieną į visą kitą likusį pasaulį.
Kai kas sako, kad Lietuva prasideda ir baigiasi Lazdijais. Prieš tris dešimtmečius, kai tapome vėl laisvi, Lazdijai daugeliui asocijavosi su pasieniu, su langu į pasaulį. Daugelis dar mena kilometrines autobusų eiles prie sienos su Lenkija, kai dešimtys tūkstančių tautiečių laukdavo eilės įvažiuoti į išsvajotą ir nematytą Europą.
Šalia Lazdijų esančios sienos su Baltarusija ir Lenkija daugeliui lazdijiečių tam tikrą laiką buvo tikros maitintojos. Laisvai judėdami per sieną lazdijiečiai pirkdavo, parduodavo, vėl pirkdavo, vėl parduodavo – praėjo tikrą laisvosios rinkos ekonomikos pradžiamokslį.
Ne vienas iš jų sugebėjo ir praturtėti – pasistatė namus, žiguliukus pasikeitė į pasatus ar dar geriau. Bizniuką sukti buvo negėdinga, net kai kurie, dabar aukštus postus užimantys lazdijiečiai, pridėję ranką prie širdies, pasakytų, jog vežė cigaretes ir kitą gerą, kuris civilizuotoje valstybėje vadinamas kontrabanda. Visiems gyventi reikėjo. Bėda ta, kad šis lazdijiečių verslo modeliukas buvo trumpalaikis ir netoliaregiškas. Visi gyveno tik ta diena, kontrabandavo, tačiau rimtų verslų savo ir rajono ateičiai taip ir nesugebėjo sukurti. Visame rajone nėra nė vienos didesnės bendrovės su bent kiek gausesniu darbo vietų skaičiumi, dėl to dabar rajone gausybė bedarbių, verslas merdi.
Taigi, Lietuva prasideda ir baigiasi 8 kilometrai už Lazdijų. Pažiūrėkime, kaip atrodo mūsų šalies vartai, pro kuriuos kasdien į laisvą mūsų šalį įvažiuoja tūkstančiai užsieniečių. Liūdna pripažinti, kad tie mūsų šalies vartai labai nedaug pasikeitė per tris dešimtmečius. Seni apgriuvę pastatai, prieštvaninės reklamos. Gėda Lietuvai, gėda Lazdijams. Sostinės ponams, ko gero, svarbiausia tai, kaip atrodo Vilniaus oro uostas, nes jie įsivaizduoja, jog svarbiausi mūsų šalies svečiai atvyksta tik lėktuvais. Ar prezidentai, premjerai niekada nevažiavo iš / į Lietuvos per Lazdijus? Ar nematė liūdno vaizdelio? Ar jiems ne gėda dėl Lietuvos, tokios nuolat nosį užrietusios Europos Sąjungos narės antireprezentacijos?
Ar esame laisvi? Ko gero, tikrai tokie esame. Galime laisvai rinkti valdžią: nepatiko vienas ar kitas meras, šast, ir galime išsirinkti kitą. Nepatiks tas, galėsime rinktis toliau. Nerandame darbo Lazdijuose – lekiame į Vilnių ar Kauną arba sėdame į pigių skrydžių orlaivį ir skrendame ten, kur duona skalsesnė.
Nusibodo ilsėtis prie Metelio ar Dusios – sėdam į lėktuvą ir judam per visą svietą prie šiltų marių ar vandenynų.
Prieš dvi savaites viename iš Egipto kurortų buvo pastebėtas aukštas pusamžis vyriškis, kuris kalbėjo dzūkiškai ir nešiojo marškinėlius su užrašu: „Laisvi – Laimingi – Lazdijai“. Niekas nežino, ar tame kurorte poilsiavę lenkai, žydai ir arabai jo klausinėjo, ką reiškia užrašas ant jo marškinėlių, bet ne tai svarbu. Ko gero, svarbiausia, kad šis žmogus norėjo su visu pasauliu pasidalinti savo laisve, laime ir parodyti, kokie jam svarbūs Lazdijai.
Ir visai nesvarbu, kad Lietuvos laisvosios rinkos institutas konstatavo, jog Lazdijai, pagal gerovės ir laimės indeksą, yra toli toli nuo pirmųjų dešimtukų, laimė – labai asmeniška sąvoka. Kaip sakė rašytojas Jonas Mikelinskas, viskas yra ne kur nors šalia, bet mūsų galvose ir širdyse: laimė, meilė, neapykanta ir gerovė.
Tris dešimtmečius mes esame laisvi. Tai neginčijama ir fantastiška. O laimė – kiekvieno asmeninis reikalas, jos už pinigus neparduoda ir valdžia ant delno neatneša. Nori būti laimingas – būk!
Ir dar keletas žodžių tiems, kurie vaikščioja nuolat susiraukę ir nepatenkinti gyvenimu, burba, jog „prie ruso buvo geriau“, keiksnoja Nepriklausomybę.
Nesutapatinkime valdžios ir Lietuvos. Galime piktintis valdžia, kuri nesugeba tinkamai tvarkytis ar nurodinėja savo piliečiams, ką jie turi valgyti, ką ir kada gerti, tačiau neturime teisės nemylėti ir negerbti Laisvos Lietuvos, kuria džiaugiamės ir didžiuojamės jau trisdešimt metų.
Trys dešimtmečiai: kai kam tai – visas gyvenimas, kitiems – pusė, o tiems, kam labiau pasisekė – trečdalis gyvenimo. Gražaus, prasmingo ir suteikiančio viltį, norą gyventi ir mylėti.
REDAKCINIS STRAIPSNIS (vedamasis) – redakcijos nuostatas atspindintis, jos vardu parašytas, neretai nenurodant konkretaus autoriaus, rašinys, dažnai atsiliepiantis į kokius nors įvykius, paaiškėjusius faktus, tendencijas. Būdinga nedidelė, neretai vienoda visiems leidinio redakciniams straipsniams apimtis, glaustas minčių dėstymas, tezių pobūdžio argumentacija, naudojami publicistinės retorikos elementai. Įprasta pateikti išvadas, apibendrinimus, atspindinčius redakcijos nuostatas. / Žurnalistikos enciklopedija /