Yra toks protingas posakis, kuris byloja, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Dabar ne tik mes, bet ir visa žmonija atsidūrė bjauraus ir pavojingo koronaviruso gniaužtuose. Kiekviena diena prasideda didėjančiais užsikrėtusiųjų ir mirusiųjų skaičiais. Atrodo, aplink vien blogos naujienos ir, mielasis žmogau, jokio pozityvo šioje situacijoje nė su žiburiu nerasi. Bet jeigu į viską pažvelgtume kitu rakursu ir atsakytume sau į klausimą: nejaugi jau viskas taip iš tiesų vien blogai? Ar dabar vyrauja vien juoda spalva ir tik ją sugebame įžvelgti atidžiai apsidairę?
Jau daug metų visas pasaulis buvo įsikinkęs į begalines ekonomines lenktynes. Buvo beatodairiškai siekiama kuo daugiau pagaminti produkcijos, nes žmonijos poreikis vien materialiems daiktams stipriai išaugo. Žmonės visame pasaulyje vis labiau vertino materialines vertybes, o apie dvasinius poreikius, kurie mums gal net dar daugiau reikalingi, būdavo neretai pamirštama. Būdavo pamirštama pasirūpinti savimi, nes per didelį tempą, amžiną lėkimą vis daugiau laiko buvo skiriama darbui ir kokiam nors produktui kurti, o apie savo būties apmąstymą, ramų buvimą būdavo pagalvojama tik prabėgomis arba visai užmirštama. Tad nieko nuostabaus, kad žmoniją šienauja tokios šiuolaikinės ligos kaip onkologiniai susirgimai, širdies ir kraujagyslių ligos. Ypač pastarosios yra susijusios su kasdien žmogaus patiriamu stresu.
Nors žmogus dažnai pasijunta visagalis, galintis aktyviai tvarkyti gamtą, jos reiškinius ir procesus, vis dėlto jis tėra smulki ir niekinga dulkelė dideliame ir sudėtingų gamtos procesų valdomame pasaulyje. Galima net pagalvoti, kad gamta sukūrė įvairias ligas, virusus ir kitokias negandas tam, kad reguliuotų ne tik pasaulio gyventojų skaičių, bet ir mokytų žmones nuolankumo ir išminties ir stengtųsi parodyti jiems, kas šioje planetoje yra tikrasis šeimininkas.
Juk žmogus iki koronaviruso pandemijos ir su ja susijusio karantino bėgo, lėkė ir skubėjo beatodairiškai ir nesustodavo nė minutei dvidešimt keturias valandas per parą. Tad iš tikrųjų gal šis koronavirusas nėra Dievo, visagalės gamtos ar visatos dėsnių skirta žmonijai bausmė, o tikras išganymas ar net dovana? Kad ir kaip keistai ir paradoksaliai tai skambėtų, bet jeigu ne šis dabartinis koronavirusas ir pasaulį sukausčiusi pandemija ir karantinas, gal ateityje žmonijos būtų laukusios dar didesnės nelaimės ir kataklizmai, kurie būtų pareikalavę dar daugiau aukų? Ar negali taip būti iš tikrųjų?
Sekmadienį mūsų visų laukia viena svarbiausių metų švenčių – šv.Velykos. Jos bus kitokios negu kasmet. Dėl koronaviruso pandemijos nevažiuokime aplankyti senelių ar tėvų, susilaikykime nuo vizitų pas gimines ir draugus. Parodykime, kad juos mylime iš tikrųjų, ir jų bei savo labui likime namuose. Tegul šiemet stalai nelūžta nuo vaišių ir prabangių gėrimų gausos, geriau padovanokime vienas kitam savęs sveiko buvimą šalia savo artimo. Juk galima vienerių šv. Velykų šventimą gausiame draugų, giminių ar pažįstamų būryje pakeisti vienišais apmąstymais apie mūsų būtį, vietą šioje žemėje ir mūsų gyvenimo prasmę. Pabūkime šiemet vieni ar tik keliese, kad dar daugelį metų iš eilės galėtume šv. Velykas vėl švęsti kartu!