Kęstas Sukackas
Lazdijos upelį pamėgę bebrai vis labiau jame įsitvirtina. Jų priviso tiek, kad žvėrys plečia savo gyvenamas teritorijas ir taip išdrąsėjo, jog jau nebijo žmonių, išlenda vakarais pašliaužioti, paėsti. Taip mano lazdijietis Robertas Lenkauskas, su šeima gyvenantis prie Lazdijų parko ir upelio. Prieš keletą dienų apie 20 valandą šiam lazdijiečiui bevedžiojant šunį pavyko visai netoli, vos už 50 metrų nuo savo namų, pamatyti ir nufilmuoti išlindusį bebrą, kuris pamatęs jį visai neskubėjo pasislėpti, o iš lėto nušliaužė paupiu iki upelio ir paniro į vandenį. Šį vaizdo įrašą lazdijietis paviešino feisbuke. „Čia, prie upelio, gyvenu jau septinti metai ir mane toks bebro pasivaikščiojimas, tokia drąsa vakare iš tiesų nustebino. Tikrai niekam ne paslaptis, kad jų priviso daug – tai išduoda iškastos olos Lazdijos upelio pakrantėje, taip pat apgraužti medeliai. Tačiau staigmena tai, kad jie taip drąsiai pradėjo elgtis, lyg niekur nieko šliaužioti vakare. Žinot, medžiotojai išsiruošę bebrų medžioti jų laukia daug valandų, kad šie pasirodytų, išlįstų iš savo buveinių. Iš šiaip tai baikštūs žvėreliai, laikosi atokiau nuo žmonių“, – sakė kalbintas R. Lenkauskas.
Lazdijietis mano, kad daug bebrų gyvena upės ruože nuo jo sodybos iki Turistų gatvės. „Manau, kad tame ruože gyvena kokios penkios bebrų šeimos. Visų pirma šioje pakrantėje yra daug olų ir jų atsiranda vis naujų. Dabar bebrai veda savo vaikus, galvoju, kad tame ruože jie jau neišsitenka, todėl jau bando užkariauti naujas teritorijas pakrantėje prie mano sodybos. O vėliau, jeigu niekas nieko nedarys, gali patraukti į Lazdijų parką ir ten apsistoti. Sunku prognozuoti jų veiksmus, tačiau parke yra daug medžių, daug statybinės medžiagos, o jie graužti ir statyti užtvankas moka. Prieš 7 metus, kai čia pradėjau rengti sodybą, statyti pastatus, bebrų upelyje tikrai nepastebėdavau. Na, gal buvo vienas kitas apsigyvenęs nuo mano sodybos einant Pievų gatve link Turistų gatvės. O prieš 5 metus jų atsirado daugiau. Tame paupyje pradėjo graužti visus medelius – lazdynus, alksnius, liepas, ąžuoliukus, o po to perėjo prie spygliuočių ir pradėjo lankyti žmonių sodus, obelis, kriaušes graužti. Pievų bei Turistų gatvės gyventojai, neapsikentę šių graužikų, medžių kamienus pradėjo tepti naudota variklių alyva. Kažkiek padėjo, nes tas kvapas jiems nelabai patiko. Dar pasodinę medelius gyventojai juos apjuosdavo vielos tvorele. Vieno medelio dalis kamieno buvo išdažyta raudonai, tačiau spalva neatbaidė – vis tiek apgraužė kažkiek. Bet, žinot, pikta, kai eidamas pasivaikščioti pamatai, kad iš jauno ąžuoliuko liko tik stagaras, apgraužtas kaip pieštukas. Prie mano sodybos irgi nugraužė maumedį bei pušelę“, – sakė lazdijietis.
Kalbintas R. Lenkauskas teigė, kad jeigu bebrai savo gyvenamąją teritoriją plės, užims vis daugiau upelio pakrantės, tai šie graužikai pridarys dar daugiau nuostolių. Lazdijietis pasakojo, jog prie upelio gyvenantys žmonės matė, kaip pritemus prie jų sodybos ūkinio pastato, kuris yra vos 80 metrų nuo upelio, šmirinėjo sau bebras, gal maisto ieškojo. O kiti kaimynai pasakojo, kad prie jų sodybos ant tiltelio matė betupintį bebrą, kuris beveik nereagavo į vaikų šauksmus – bandymus jį nuvyti. „Situacija tokia, kad tikrai nežinome, ko imtis, kaip tuos bebrus iš upelio išprašyti. Visų pirma mes ne prieš bebrus – tai gražūs žvėreliai, bet jie daro žalą gamtai – nugraužia medelius, upelyje daro užtvankas. Negana to, rausdami olas jie iškasa daug žemės ir net pasikasa po pėsčiųjų takais, dėl to jie gali ateityje sugriūti. Kalbėjau su medžiotojais, šie trauko pečiais ir nieko negali padaryti. Čia, kur gyvename, yra miesto teritorija, o medžioti mieste negalima. Kiek girdėjau, Lenkijoje bebrų yra labai mažai, todėl lenkai kažkokiais specialiais tinklais juos gaudo. Reikėtų kažką daryti, kad būtų sumažinta žvėrelių populiacija, nes jeigu jie įsiveis Lazdijų parko teritorijoje esančiame upelyje ir parke pradės graužti medžius ir statyti savo užtvankas, turėsim daug bėdų“, – mąstė lazdijietis.